Patyčių pragaras: nepatikusią nepilnametę išprievartavo ("lrytas.lt", 2015-03-23)

Košmaras. Kitaip nepavadinsi to, ką teko išgyventi Sandrai (nepilnametės vardas pakeistas), kuri šį rugsėjį pradėjo mokytis naujoje klasėje. Bendraamžiams jos elgesys pasirodė keistas. Tada jie įvertino naujokės socialinę padėtį – mama paprasta darbininkė, šeimoje nėra tėčio, mergaitė neturi brangesnių daiktų. Pietų Lietuvos miestelyje vykusios dramos kulminacija - išprievartavimas.
 
„Seksualinės prievartos aktas reiškia begalinę panieką. Bendraamžiai ir vyresni vaikinai norėjo parodyti, kad ji tokia niekam tinkanti, kad galima elgtis bet kaip“, – šeimai besistengianti padėti „Lietuvos Caritas“ dirbanti Kristina Mišinienė įsitikinusi, jog iki išprievartavimo atvedė patyčios.
 
Su seksualinės prievartos aukomis dirbanti moteris baisisi tuo, kad pasikalbėjusi su mergaitę supusiais suaugusiais, ji išgirdo ne ką kita, bet patyčias.
 
„Mokyklos darbuotojai iš esmės pasakojo, kad ta mergaitė ir jos mama yra niekam tikusios – tik visa tai buvo užmaskuota kultūringais žodžiais“. Įvykus nelaimei mes stebimės, kodėl auka nesikreipė, jei kažkas persekiojo ir netgi mušė. Tačiau nenorime pripažinti, kad auka tylėjo, nes žinojo – niekas neapgins. Kaip suaugę gali užkirsti kelią patyčioms, jei jie pritaria besityčiojančių požiūriui?
 
K. Mišinienė yra labai susirūpinusi ne tik išprievartauta mergaite, bet ir jos mama. Miestelyje ją nuolat veria smerkiantys žvilgsniai. „Patyčios išklibino visą šeimos gyvenimą. Mama dvejoja – gal ji pati niekam nereikalinga ir netikusi?“
 
„Tokio elgesio vaikai išmoksta iš sau svarbių žmonių“, – įsitikinęs psichologas Robertas Povilaitis. „Vaikų linijos“ vadovas aiškina, kad didžiulis skaičius patyčias patiriančių ir skaudinančių vaikų negali atsirasti, jei suaugę nerodo neigiamo pavyzdžio.
 
„Patyčių sumažėja, jei mokykloje suaugusieji aiškiai parodo, kad kitų skaudinimas yra netinkamas elgesys. Jei taikomos įvairios sankcijos, patyčių situacijos rimtai nagrinėjamos ir įvertinamos, vaikai pradeda matyti – va, jie rimtai reaguoja“.
 
Pasak R. Povilaičio, tada nuščiūva ir anksčiau šalia kikendavę moksleiviai. Jie pradeda matyti, kad patyčios nėra taip smagu. „Kitą kartą jie jau nebestovės šalia ir nesijuoks. Skriaudėjui tai yra siaubo scenarijus. Jis norėjo sulaukti teigiamo dėmesio, o staiga visi ėmė žvelgti kreivai“.
 
R. Povilaitis tvirtina, jog suaugusieji būtinai turi atskirti, kada vienas kitą per dantį traukia draugai, o kada jau stengiamasi pažeminti. Besierzinantys draugai neturi ketinimo įskaudinti. Patyčių atveju apie draugystę net nėra ko kalbėti. Skriaudėjai mokykloje dažnai teisinasi – esą, jie tik pašmaikštavo, kita pusė nesuprato humoro. Tačiau jei keliese nusitaikoma prieš vieną vaiką, galime būti tikri – tai patyčios.
 
Praėjusią savaitę R. Povilaitis savo „Facebook“ paskyroje užstojo L. Graužinienę, kuri per Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimą suklydo tardama žodį „Lietuva“. Daug kam Seimo pirmininkės klaida pasirodė juokinga, todėl po internetą ėmė plisti pokštai.
 
„Suklysti kalbėdami galime visi. Net išsilavinę žmonės kalbėdami gali susipainioti. Todėl kurti „miksus“ ir „remiksus“, kuriuose klaida išdidinama daugybę kartų, yra šaipymąsis“, – psichologas siūlo įsivaizduoti, kaip mokykloje galėtų būti šaipomasi iš klaidą padariusio jaunuolio.
 
Pokštai gali būti žodinės agresijos forma. „Pabrėžiu – tai yra agresija. Jei tokios agresijos politiko atžvilgiu atsiranda daug, sunku atlaikyti. Dėl to kai kurie pasitraukia. Tokį pasikeitimą žmonės interpretuoja kaip triumfą“, – pasak R.Povilaičio, kritikuodami mes dažnai siekiame ne pakeisti žmogaus elgesį į konstruktyvų, o patį žmogų sunaikinti, kad jis pasitrauktų iš viešosios erdvės.
 
„Vaikams siunčiame žinią – jei žmogus nepatinka, iš jo šaipytis galima. Vaikai tą masiškai daro. Jie šaiposi iš to, kaip kiti kalba, kaip žiūri, kaip ką nors daro. Dėl to, kad kitas yra su akiniais ar kad be akinių. Priežastis gali būti bet kokia“.
 
Pokštai apie L. Graužinienės klaidą nejuokingi ir Žurnalistų Sąjungos pirmininkui Dainiui Radzevičiui.
 
„Galiu pateikti krūvą pavyzdžių, kaip ne taip ištarti politikų žodžiai tampa viešų patyčių objektu. Kartą prezidentas R. Paksas, išvargintas spaudos konferencijos, savaitės pradžioje palinkėjo gero savaitgalio. Suprantu, kodėl jo daug kas nemėgo. Tačiau netinkamai ištarti žodžiai . nereiškia, kad žmogus visuomet tik toks yra“.
 
Šią savaitę Seimo nariai pradėjo, diskutuodami, kaip užkirsti kelią patyčioms. Konferencijoje dalyvavęs D. Radzevičius tvirtina – iš tiesų reikėtų pradėti nuo svarstymo apie patyčias Seime.
 
„Jei pažiūrėsime į partijų lyderių pasisakymus, jų kritika oponentams dažnai yra už kritikos ribų. Vienintelis žmogus, kuris viešojoje erdvėje save bando sulaikyti, yra premjeras A. Butkevičius – jis švelnia diplomatija mėgina užglaistyti bet kokį aštresnį kampą. Apie P. Gražulio tipo žmones jau nekalbu – jie viešojoje erdvėje elgiasi kaip chuliganai“.
 
Žurnalistų Sąjungos pirmininkas įsitikinęs, kad politinis elitas remiasi principu „Mušk konkurentą ir įžeidinėk, kiek gali“. Konservatoriaus Adomo Bužinsko dovanotas vainikas Artūrui Zuokui – viena iš iliustracijų. „Vainikų dovanojimas su užuominomis, kad kažkam reikia pasilaidoti, yra kuo tikriausios patyčios. Mums labai trūksta gebėjimas atskirti patyčias ir jumorą“. Politinio elito elgesį kopijuoja ir juos išrinkę žmonės.
 
„Garsios kampanijos prieš patyčias – dariniai ant molinių kojų. Jei patys suaugusieji nesuvokia, kas yra patyčios, vaikai iškart pajunta dviveidiškumą“, – K. Mišinienė neturi daug vilčių, kad situacija pasikeis.
 
Psichologas R. Povilaitis žvelgia optimistiškiau. Jis Lietuvos mokyklose jau pastebi progresą. „Prieš penkiolika metų apie patyčias išvis niekas nediskutavo. Dabar yra daug mėginimų problemą išspręsti. Lietuvoje sėkmingai taikoma norvegiška patyčių prevencija programa. Tose mokyklose, kurios ją rimtai įgyvendinta, galima pastebėti skirtumą“.
 
Ginta Gaivenytė
 
Publikuota 2015 m. kovo 23 d. http://www.lrytas.lt
 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...