Pati žemiausia prekyba-prekyba moterimis

“Pati žemiausia prekyba – prekyba moterimis”
Danius Zalieckas
Kretingos rajoninis laikraštis “Švyturys”
2009 – 01 - 17
 
 
Lietuvoje ir pasaulyje, neišskiriant civilizuotosios Vakarų Europos, XXI amžiuje vyksta tai, ko neturėtų būti – prekyba, galima sakyti, žmogiena. Skamba žiauriai, bet, turint galvoje, kad kartais gražiais pažadais suviliotos, o kartais net gatvėje pagautos merginos ižvežamos į kitas šalis ir pardavinėjamos kaip mėsa,o vyriausybės, visuomenei užmerkus akis, su tuo nesusitvarko, jokie žodžiai nėra per aštrūs.
Trečiadienį Kretingos Viešpaties apreiškimo vienuolyno salėje Lietuvos Caritas surengė seminarą „Psichologinė pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms. Dvasinis aukų gydymas“.
Projekto, kurį Lietuvos Caritas Telšių vyskupijoje vykdo jau penkti metai, tikslas – pažadinti ir įtraukti į šias diskusijas bendruomenę.
Renginio pradžioje maždaug trisdešimties seminaro klausytojų auditorijai buvo parodytas dokumentinis filmas „Not for sale“ („Neparduodama“), kuriame apie prostituciją kalbėjo įvairių šalių ir įvairiai su tuo susiję žmonės. Jame keltas ir prostitucijos legalizavimo klausimas. Buvo išreikšta nuomonė, jog prostitucija neturėtų būti legalizuojama ar laikoma normaliu darbu, kadangi ji nesuteikia galimybės tobulėti, daryti karjerą, o veda tik į nusmukimą.
Apie poveikį ir pasekmes, su kuriomis susiduria į prostituciją įtrauktos ar parduotos moterys, apie prostituciją, kaip smurto prieš moteris formą, kalbėjo projekto koordinatorė Dovilė Stankienė. Jos nuomone, visuomenė neteisi, smerkdama prostitucija užsiimančias moteris, kadangi šios visais atvejais yra tik aukos, esą teisę rinktis turi tik jų klientai, jos – ne. D.Stankienė paskaitė ištrauką iš vienos savo globotinės gyvenimo išpažinties. Laiško autorė pasakoja apie savo keliones nuo kūdikystės po vaikų namus, kur vadinamosios auklėtojos mažus vaikus „už prasižengimus“ įmesdavo nakčiai į tamsų rūsį su žiurkėmis arba antrankiais prirakindavo prie stalo ar lovos, marindavo badu, mušdavo elektros laidais, kol šie dešimties dvylikos metų išaugdavo į žvėriūkščius. (Jei šioje istorijoje yra nors lašas tiesos, ko gero, net ir dabar turėtų būti keliamos baudžiamosios bylos, nes sadizmui negali būti senaties).
Psichologė Andželika Korolenko savo pranešime pristatė psichologinį aukos portretą, papasakojo, kaip merginos ir moterys įtraukiamos į prostituciją, kaip sugniuždomos jų asmenybės ir kodėl sunku joms padėti. Pažeidžiamiausios yra merginos, augusios be šeimos, iš nedarnių ar nepilnų, iširusių šeimų, po dvasinių traumų. Kai kurios suviliojamos pažadais apie darbą užsienyje, o kartais išduodamos bei parduodamos tų, kuriuos laikė draugais.
Vėliau, patekusios į prekybos žmonėmis ratą, jos tai apdorojamos, kad dauguma net neieško išsigelbėjimo. Psichologijoje tai vadinama išmokto pasyvumo terminu. Autorė kaip pavyzdį pateikė eksperimentus su šunimis, kurie, purtomi elektros srove ankštame narve vėliau, net, ir turėdami galimybę, nebando pasitraukti į saugesnį kampą.
Keista, bet pasaulyje, kuriame mes vaikštome iškėlę galvas, pasiruošę gintis, jei tik kas užpultų, ir saugomi policijos bei įstatymų, yra žmonių, kurie bijo, jog juos pagrobs iš namų, prievarta išveš per kelių valstybių sienas, uždarys, muš, terorizuos, vežios, vers daryti tai ko nenori, ir niekam negalėsi pasiskųsti. Dar keisčiau, kas tokia baimė nėra tokia jau nepagrįsta. Kaip ir visos, susijusios su nelegaliu verslu ir dideliais pinigais, šios rūšies bylos labai sunkiai įrodomos. Ir atrodo, to didžiausia priežastis – aukų nepasitikėjimas teisėsauga. Mat šios rūšies teismai vyksta pagal paprastą kriminalinį procesą, kuriam nepasisekus, auka lieka skriaudiko susidorojimui.
Šv.Antano centro direktorė Margarita Lizdenytė papasakojo apie dvasinį panašių aukų gydymą, o savanorė Renata Karaliūnaitė – apie savanorišką veiklą projekte.
Kad seminaras – diskusija neliktų vien pasikalbėjimu tarp storų vienuolyno sienų, galima pakišti temą, o gal manifestą pasvarstyti visuomenei. Pavyzdžiui, kad prostitucijos, kaip ir skurdo, neteisybės, nelygybės mes taip greitai nepanaikinsime, tačiau tai, kažkur šalia mūsų vienas žmogus gali uždirbinėti pinigus savindamasis ir pardavinėdamas kito gyvenimą, yra mūsų visuomenės ir valstybės bei visų valstybių gėda, kadangi kažkokie suteneriai, būsimi žemiausios kastos kalėjimų gyventojai, dar niekingesnės šiukšlės negu, kad taptų prekiaudami savo kūnu, drįsta mesti iššūkį teisėsaugai ir visuomenei. Nuo tada, kai žmogus atsistojo ant dviejų kojų ir tapo Homo sapiens, iki pat šios dienos tęsiasi kova už asmenybės išlaisvinimą ir atsitiesimą. Galima sakyti, visos žmonių aukos per visą žmonijos istoriją sudėtos ant šio aukuro. Per tą laiką pavyko pasiekti, kad visuotinai būtų pripažinta, jog diskriminuoti žmogų dėl odos spalvos, lyties ar turtinės padėties yra žema, o vergovė būtų uždraustame visame pasaulyje.
Jei korupcija vadinama visuomenės vėžiu, tai prekyba žmonėmis galima prilyginti gangrenai. Į tokias apraiškas reikia, reaguoti, panašiai kaip Amerikos Prezidentas Džordžas Bušas prieš Bin Ladeną. Ta tema, net neturėtų būti juokaujama, panašiai kaip lėktuvuose apie bombą..
Jei reikia, tai reikia sukurti naujus įstatymus, specialias policijos pajėgas, specialų teismo procesą, kad aukos nebūtų traumuojamos ir kad liudytojams galėtų būti garantuotas saugumas.

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...