Pasaulį supurčiusi lietuvio sukurta vergovė: žmonės dirbo nežmoniškomis sąlygomis, miegojo su blakėmis, negavo maisto ("www.delfi.lt", 2019-12-13)

Klaipėdos teisme pagaliau paskelbtas sprendimas, kurio laukė ir lietuviai, ir Didžiosios Britanijos piliečiai. Tarptautinį skandalą sukėlusi vergvaldžių istorija Didžiąją Britaniją net privertė keisti įstatymus, mat tokio žiaurumo su žmonėmis neįsivaizdavo net teisėsaugos atstovai.
 
Klaipėdos apygardos teisme Edikas Mankevičius, gimęs 1966 metais, kartu su britais Jacqueline Hazel Judge ir Darrelas Jonas Houghtonas, atsidūrė, kai emigrantai iš Lietuvos paviešino, kokiomis sąlygomis buvo įdarbinti.

Teisme vyrai iš Lietuvos pasakojo, kad dirbo iki kraujo nudraskytomis rankomis, gaudė vištas fermose, miegojo, dažniausiai, autobusiukuose, nes dirbo net po 14 ar 17 valandų. Be to, gyventi teko ankštose patalpose, kone kiaulidėse, o nepaklusniuosius, anot nukentėjusiųjų, pjudė šunimis.
 
Visgi vergove ir žmonių išnaudojimu kaltinamas lietuvis tvirtino, kad visi emigrantai dirbo savo noru ir net praturtėjo. Teismas paskelbė, kad trys kaltinamieji susitarė ieškoti Lietuvoje socialiai pažeidžiamų žmonių, kuriems žadėjo gerą uždarbį užsienyje.

Teismo duomenimis, žmonės buvo išnaudojami maždaug šešerius metus. Atvežti asmenys dirbo nelegaliai, be jokių socialinių garantijų, ilgų kelionių į darbą ar iš jo metu žmonės buvo be maisto, dirbant nebuvo paisoma saugumo, o gyveno siaubingomis sąlygomis. Teismas, skelbdamas nuosprendį, pabrėžė, kad žmonės gyveno ir dirbo vergovei prilyginamoms sąlygoms.

Teismas paskelbė, kad visi trys kaltinamieji, už užsienyje padarytus nusikaltimus, yra pripažinti kaltais. E. Monkevičius už grotų siunčiamas 6 metams. Užsienio piliečiai, teismo sprendimu, turi atlikti analogiškas penkerių metų laisvės atėmimo bausmes.

Taip pat priteista dviem asmenims solidariai atlyginti 2 tūkstančių ir 3 tūkstančių žalą. Tik iš E. Monkevičiaus priteista moralinė žala dar dviem asmenims, kuri bendrai siekia 8 tūkstančius eurų. E. Monkevičius visą laiką kaltinimus neigė ir tvirtino, kad žmonės patys susirado jį ir prašė įdarbinti. Visgi ši užsienio istorija atskleidė, kad E. Monkevičiaus ūkyje Lietuvoje žmonės dirbo ne ką geresnėmis sąlygomis – už cigaretes, maistą ir alkoholį. Dar gaudavo nakvynės vietą. Šioje dalyje E. Monkevičius išteisintas. Didžiosios Britanijos teisinėje istorijoje šis tyrimas ir byla sukėlė tikrą chaosą: jų įstatymuose nė nebuvo numatyta, kaip teisti vergovę į šiuos laikus sugrąžinusius žmones. Tiesa, baudžiamoji atsakomybė už tai užsienio šalyje vis dar nėra numatyta. Didžiojoje Britanijoje nagrinėtos bylos teismuose dirbusiems padėjo susigrąžinti nemažus uždarbius. Lietuvoje iš vienuolikos nukentėjusiųjų tik keturi prašė finansiškai atlyginti moralinę žalą.

Į teismą sprendimo išgirsti atėję du vyrai teigė nusivylę, kad gavo gerokai mažesnes sumas ir tikino, kad vergovėje jie tapo invalidais. Vienas jų prašė 300 tūkstančių eurų, kitas – 180 tūkstančių eurų. „Kas po mūsų kreipsis, kai toks teismo sprendimas?“, – piktinosi vyrai.

Klaipėdos apygardos teisėja Regina Bertašienė paaiškino, kad buvo atsižvelgiama į visa aplinkybes. Taip pat įvertinta, kad užsienyje dirbę nukentėjusieji atgavo dirbtus pinigus. O moralinė žala priteista remiantis protingumo kriterijumi ir realia teismų praktika.  

Šiurpios istorijos
 
DELFI anksčiau teisme kalbinti vyrai pasakojo šiurpas istorijas. Vyresnio amžiaus Antanas sako dirbęs ne tik sunkiomis sąlygomis, ant aukštos pakylos dirbęs ne apsaugų krito žemėn ir sunkiai susižalojo stuburą. Po to šlubavo, tad vien už tai kartais atimdavo algą: samdytojas pareikšdavo, kad už girtumą. „Pamato šlubuojantį ir sako, algos nebus, nes tu girtas. Arba pamato kavos puodelį ir pareiškia, kad visiems neduos čekių. Tiesiog. Kai policija pradėjo tyrimą, Edikas pabėgo į Lietuvą. Tada tik atgavau algą, bet dabar noriu, kad atlygintų ir moralinę žalą. Per jį tapau invalidu, o Lietuvoje to nepripažįsta, tad čia sugrįžęs nieko negaunu“, – sako Antanas.

„Mes buvom ir esam vergai, niekas nepasikeitė“, – teisme antrino savo tapatybės nenorėjęs atskleisi vyras. „Už tūkstantį vištų mokėdavo po 3 svarus, būdavo, kad dirbi vienoj fermoj, pasako, kad veš namo, o nuveža į kitą fermą. Uždirbdavome ir apie 200 svarų, bet realiai, ateina vokas, o ten jokio čekio nėra. Skambini Džekei (Jacqueline – DELFI past.), ji sako, skambink Edikui. Šis irgi nuo savęs, taip ir lieki be pinigų“, – pasakojo vienas vyrų. „Kiek žinau, žmonės ten vis dar dirba. Tiesa, kiek geresnės darbo sąlygos, sutartys sudarytos tiesiai su fabriku, bent jau alga legali. Bet gyvena irgi ten pat, ten gal niekas nepasikeitė“, – atviravo kitas vyras.

„Per jį (E. Monkevičių - DELFI past.) atvažiuodavo žmonės. E. Monkevičius turėjo valymo firmą, kurioje įdarbino moteris. Per moteris pasikvietė vyrus, tada viskas ir prasidėjo. Britai turėjo įmonę, mes skaitėmės laisvai samdomi darbuotojai, kuriuos britai veždavo į fermas, jie patys turėjo krovos firmą, kuri krovė vištas. Buvo, kad išvažiuoji kokioms trims dienoms, kiek autobusiuke spėji numigti, tiek ir ilsiesi“, – pasakojo per E. Monkevičių į emigraciją išvykęs vyras. Bylos duomenimis, vyrai ne tik turėjo nežmonišką darbo krūvį, bet jiems nebuvo nei suteiktas maistas, nei poilsis, pervežant iš fermos į fermą gamtinius reikalus vyrai turėjo atlikti į butelius, kuriuos išmesdavo pro langą. DELFI primena, kad nuo 2006 metų E. Mankevičius kaltinamas gąsdinęs vyrus šunimis, nuolat daręs spaudimą atvykusiems vyrams. Britų spauda paviešino interviu su vienu nukentėjusiųjų ir parodė fermas, kuriuose žmonės dirbo. Vaizdo įrašą pažiūrėti galite

E. Mankevičius taip pat kaltinamas išnaudojęs žmones ir Lietuvoje. Nuo 2015 metais užverbavo vyrus darbui savo ūkyje, tačiau vietoj atlygio vyrai gaudavo alaus, cigarečių ir maisto, o dirbti buvo verčiami panašiais metodais, kaip ir britams užverbuoti vyrai.
 
 
Dėmesio!
 
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
 
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
 
Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
 

Autorius: Rita Gečiūnaitė
Publikuota: 2019m. gruodžio 13d., 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...