Pakelių prostitutė nepilnametei: „Tau dar gyventi ir gyventi!“ ("bendraukime.lrytas.lt", 2015-07-26)

Už lango – šaltas sausio rytas, tylu ir tamsu. Į kabineto duris pasigirsta duslūs smūgiai ir vidun įvirsta dvi netikėtos viešnios.
 
„Tai čia "Caritas"?“ – prašvokščia vyresnioji, kurios lyties neišduoda joks išorinis požymis. Prieš mane – nei vyras, nei moteris. – Nu va, atvedžiau, padėkit.“
 
Stumteli link manęs į blizgančią striukę įsisupusią, smarkiai sušalusią mergaičiukę. Vaikiškų, lygių bruožų veidukas kiek išdarkytas kraujo spalvos lūpdažio, nušviesinti plaukai nušiurę, negyvi.
 
„Kas čia per nesąmonės, man jokios pagalbos nereikia, atsikniskit visi, gerai?!“ – paauglė pyksta, tačiau iš kambario neišeina.
 
Po truputį pradedu gaudytis. Svečiuose – „furistų damos“. Tos, kurios stovi ant kelio, pasienio punktuose, vairuotojų poilsio aikštelėse, turinčios „savo“ kilometrus, degalines, pakelių užeigas. Ir savo klientus. Vedę, vieniši, jauni, seni – dauguma jų mielai pavežėja tokią nebrangią „pagalbininkę“, juk daug netrunka, kol ši, susirangiusi tarp kojų, atlieka savo „darbą“ – taip ir namai namučiai ne tokie tolimi atrodo, reisas neprailgsta.
 
„Išvijo ją moterys iš 12-to kilometro, tai atbėgo pas mus, o mes ką, vaikų darželis?!“ – vyresniosios švokštimas pavirsta sausu kosuliu.
 
Pradedame kalbėtis. Jūratei – 34. Ištekėjo visai jaunutė, vyras nuo pat pirmų dienų negailestingai auklėjo vis neįtinkančią žmoną – kad negali pastoti, kad neskaniai gamina, kad negraži, kad...
 
Sutrupinti veido kaulai, daugkartiniai šonkaulių, galūnių lūžiai:  „Jis gyvulius labiau mylėjo negu mane. Vieną dieną atsistojau ir išėjau. O kur eiti? Niekas nepadėjo.“ Balsą prarado, kai vairuotojai susimokę „pajuokavo“ –  ir ji ilgai pusnyje be sąmonės pragulėjo.
 
Živilei ką tik sukakę 14. Nuo 10 metų nuolat bėga iš vaikų namų, dingimo laikotarpiai vis ilgėja, su tuo globos įstaigoje visi seniai apsipratę. „Ko iš tokių vaikų norėti, – nuolat ji girdi iš auklėtojų, kaimo gyventojų. – Genai daro savo, juk joms visoms jau nuo lopšio niežti.“
 
„Jūs nieko nežinot apie mane, apie mano gyvenimą. Va, Kolia žadėjo grįžęs namo išsiskirti su žmona, tada mudu važiuosim į užsienį, Ispaniją, ten jo draugas turi barą, galėsime pliaže degintis, su jachta plaukioti“,  – pasakodama Živilė atgyja, akyse užsidega žiburėliai.
 
Jūratė mergaitės kalbų net klausytis negali. „Kolia?! Kvaiša tu, tu dar nuo jo klyno neatsitraukei, o jis tave jau pamiršo, visom tą patį suokia, kad už dyką gautų...“ Ji čiumpa mane vos ne už atlapų: „Padėkit mergaitei, jai dar gyventi ir gyventi, pražus ji ant to kelio...“
 
Nuo šio susitikimo praėjo beveik dveji metai. Živilė liko pas mus, nors dėl jos teko smarkiai pakovoti su įvairiomis tokių vaikų likimus tvarkančiomis tarnybomis, kurioms, pasirodo, didžiausias galvos skausmas yra ne dingę, o atsiradę vaikai – kur juos kišti, kaip juos bausti, kaip su jais kalbėtis?
 
Vis dėlto didžiausia ir svarbiausia buvo pačios Živilės kova su savo praeitimi, įpročiais, impulsu bėgti ir slėptis, kai būna sunku. Jai labai padėjo nauja globėja, didelės šeimynos mama, kantriai ir reikliai lydinti mergaitę jos bandymuose atrasti savo vietą paauglystės pasaulyje.
 
Jūratė buvo pasirodžiusi dar kartą, į kabinetą jau neužsuko, į kalbas su manimi nebesileido. Perdegęs alkoholio tvaikas, dėmėti drabužiai liudijo, jog jos gyvenimo kreivė smuko žemyn.. Daugiau jos nesutikau. Kur Tu šiandien bebūtum, Jūrate, noriu Tau pasakyti – Tau dar gyventi ir gyventi... kitaip gyventi!
 
Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
 
Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
 
Marytė Puidokienė
 
Publikuota 2015 m. liepos 26 d. http://www.bendraukime.lrytas.lt
 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...