Paaugliai linksminosi tyčiodamiesi iš bendraamžių: privertė viešai juos užsiimti seksu ("15min.lt" 2016-05-21)

Po skaudaus įvykio vaikų socializacijos centre „Širvėna“, kai grupė paauglių privertė masturbuotis ir santykiauti oraliniu būdu du silpnesnius bendraamžius, dvejus metus trukęs teisminis procesas baigėsi kaltųjų nubaudimu. Tačiau visuomenininkai pašiurpę nuo centre įsitvirtinusių „zonos“ taisyklių su visais jos atributais: nuobaudų sistema, baudomis, kastomis ir bauginimais.

 

Tai nebuvo kerštas, tik noras pasilinksminti

„Kurioziška situacija: mes nuolat girdime apie pasiaukojantį, profesionalų šių uždarų centrų pedagogų darbą ir tuo pačiu pastoviai regime kvapą gniaužiančius smurto protrūkius ten.

Jokie civiliniai ieškiniai neatlygins paaugliams patirto skausmo ir pažeminimo. Bet pasakykite, kaip tokių įstaigų vadovus, įkūrėjus, visą tą armiją strategų ir valdininkų priversti prisiimti atsakomybę už aplaidumą, cinizmą ir nesugebėjimą priimti teisingus sprendimus?

Kaip šiandien beverkšlentų „Širvėnos“ kolektyvas, esmė amžiams liks ta pati – „mes gėrėme kavutę, o už sienos tuo metu prievartavo berniukus“, – atvirai savo nuomonę rėžė Lietuvos Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinė darbuotoja Monika Murnikaitė.

Incidentas įvyko gražią 2013 m. vasaros dieną. Su sunkaus elgesio vaikais buvo likęs vienas auklėtojas, kuris nesugebėjo pastebėti, kad susibūrusioje grupelėje gimsta smurtas.

Pagal socializacijos centrų taisykles vaikai be pedagogo priežiūros negali būti paliekami nė minutei. Tuo metu, kai pedagogas stebėjo, kaip kiti vaikai kieme žaidžia futbolą, pastate buvo prievartaujami du silpnesni, psichikos problemų turintys 15–16 metų paaugliai. Jų bendraamžiai grasinimais ir fiziniu smurtu privertė juos masturbuotis ir vienas su kitu seksualiai santykiauti oraliniu būdu. Kiti, stebėdami šį vaizdelį, tyčiojosi iš nelaimėlių ir filmavo juos telefonu.

Teismas konstatavo, kad tai nebuvo spontaniškas sumanymas. Šie vaikai buvo persekiojami ir patyrė fizinę bei psichologinę prievartą seniai. Vienas iš smurtautojų, pagrindinis vadeiva, už „stogą“, t. y. už tai, kad nemuš, iš jų reikalavo pinigų.

Tačiau šįkart nepadėjo nė pinigai ir paaugliai pakluso, nes bijojo būti sumušti. Juolab kad smurtautojai, kaip sveikieji, turėjo pranašumą prieš kartu su jais gyvenančius psichikos problemų turinčius berniukus.

Teismo nuosprendyje paminėta, kad socializacijos centre vyravo kalėjimo taisyklės ir tvarka, matyt, todėl, kad dauguma čia esančių vaikų jau ne kartą teisti. Pavyzdžiui, buvo „pražangų“ fiksavimo sistema, būtinybė mokėti baudas ir duoklę už „stogą“, o tie centro auklėtiniai, kurie bandė palaikyti santykius su personalu, bendravo su auklėtojais, kaip „stukačiai“ buvo ypač netoleruojami.

Kaip pasakojo vienas liudininkas, nukentėję berniukai priklausė „pamoinų“ grupei, t. y. žemesnei kastai, kurios net indais negalima naudotis, o rūkyti balkone jie galėdavo tik stovėdami atskirai nuo visų kitų. Tuo tarpu „Širvėnos“ administracija nesugebėjo suvaldyti situacijos ir pakeisti nusistovėjusios bendravimo tvarkos.

 

Yra brangios kameros, bet jų niekas nestebi

Vienas iš nukentėjusių berniukų kitą dieną ryžosi kreiptis į administraciją ir pasisakė, kokią gėdą patyręs. Nuo įsiutusių jo prievartautojų personalui teko jį užrakinti kabinete.

Kitas berniukas pasiprašė užrakinamas apmąstymų kambaryje, į kurį vaikai patenka už įvairias pražangas, o į valgyklą prašė palydėti sargą. Paauglys jau buvo patyręs seksualinį smurtą kitoje įstaigoje, o po šio atvejo jam prireikė rimtos psichiatrų pagalbos.

Prieš atvykstant policijai telefono atminties kortelė su įrašu buvo sulaužyta ir išmesta, kad neliktų įrodymų. Vis dėlto tyrėjams pavyko prakalbinti daugybę liudininkų ir surinkti pakankamai akivaizdžių įrodymų apie tai, kas įvyko.

Tiek tiesioginiai dalyviai, tiek netiesiogiai apie įvykį girdėję vaikai detales pasakojo kiek skirtingai. Esminį faktą apie seksualinę prievartą neigė tik pagrindinis kaltinamasis, tačiau teismui jo argumentai nepasirodė svarūs ir jis buvo nuteistas. Teismui nepavyko įrodyti tik vykusių, pasak liudininkų ir nukentėjusiųjų, reketavimo atvejų: personalo teigimu, vaikai su savimi pinigų neturi, jie būna paliekami pas socialinį darbuotoją.

Beje, socializacijos centras yra įsigijęs kameras. Dalis jų sumontuota, tačiau jų niekas nestebi. Kita dalis kamerų, kaip paaiškėjo tyrimo metu, net neišpakuota – esą nėra inžinierių, kurie jas sumontuotų.

Be to, kameros pastatytos tik tam tikrose viešose vietose, pavyzdžiui, duše, kur buvo atliekamas prievartos aktas, gyvenamuosiuose kambariuose jų nėra dėl asmens teisių paisymo.

 

Nuspręsta pateikti ieškinį ir pačiai įstaigai

Lietuvos Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ atstovai įsitikinę, kad nuosprendis nepakeitė svarbiausio dalyko – socializacijos centro darbuotojų požiūrio į problemą, kurią spręsti reikia iš pagrindų.

Įstaigos darbuotojų pareiga – užtikrinti saugią aplinką uždaroje erdvėje esantiems vaikams, kuri užkirstų kelią panašiems nusikaltimams. Kita jų pareiga auklėti ir prižiūrėti vaikus, kad jie turėtų galimybę persiauklėti, o ne toliau lavinti savo kriminalinius polinkius.

Juk tai ne tik šių vaikų rūpintojai, kol jie gyvena socializacijos centre, bet ir savo srities profesionalai. Jie privalėjo pastebėti, kad vaikai gyvena pagal „zonos“ taisykles, ir dėti visas pastangas šią nusistovėjusią tvarką išgyvendinti. Juk jie puikiai žino, kokie vaikai pas juos pakliūna. Jeigu įvyksta tokie incidentai, tai reiškia, kad auklėtojai tinkamai nedirba.

Visuomenininkai paruošė civilinį ieškinį nukentėjusiųjų vardu – į teismą už savo pareigų neatlikimą paduodamas pats socializacijos centras „Širvėna“. Pasak programos atstovų, tai nauja praktika. Net jei byla nebus laimėta, problema bus iškelta į viešumą. Juk daugybė socializacijos centrų panašius įvykius tiesiog užglaisto, kad šie nepatektų į viešumą.

Švietimo ir mokslo ministerija į incidentą sureagavo tik nubaudusi jai pavaldžią įstaigą už tai, kad vaikai buvo suburti į per didelę grupę. Pagal teisės aktus vienoje grupėje gali būti apie 8 sunkaus auklėjimo vaikus. Tuo tarpu pedagogų neveiklumas keičiant centre įsigaliojusią smurtinę kultūrą buvo ignoruojamas.

 

Direktorė įsitikinusi, kad spalvos buvo sutirštintos

Vaikų socializacijos centro „Širvėna“ direktorė Laima Vaičienė, paklausta, kodėl jos įstaigoje įvyko toks incidentas, teisinosi, kad tuo metu jie turėjo vos trejų metų patirtį, todėl dar tik mokėsi atpažinti pavojingą elgesį, emocijas.

„Dabar dirbame profesionaliau. Smurto viduje, aišku, pasitaiko. Juk pas mus berniukai. Tačiau tokių sužalojimų, kad prireiktų gydytojo, nėra buvę. Tik teko kviesti policiją, nes yra vaikų ir su pažeista psichika. Beje, šiuo metu mūsų centras specializuojamas darbui su vaikais, kurie turi elgesio ir emocijų patologiją ir intelekto sutrikimus. Kol kas yra dar ir kriminalinę patirtį turinčių vaikų, bet ateityje dirbsime tik su pirmaisiais“, – teigė pašnekovė.

Paklausta, kaip vertina teismo vertinimą, kad centre ilgą laiką vaikai gyveno pagal „zonos“ taisykles, L.Vaičienė tikino, kad spalvos gal šiek ties sutirštintos.

Nors centre gyveno per 20 vaikų, dauguma buvo išleista vasaros atostogoms namo, todėl atostogavo ir pedagogai. Buvo likusi viena grupė, taigi su jais buvo palikta tik viena pedagogų komanda. Tačiau dalis vaikų už prasižengimus grįžo, dalis atsiųsta naujų ir susidarė net 14 paauglių grupė, o vienoje grupėje gali būti 8, išskirtiniais atvejais iki 10 vaikų.

„Klaida buvo, kad per daug sunkių vaikų palikome grupėje, reikėjo sudaryti antrą grupę. Dabar taip pat pasiruošę vienai grupei, bet jei reikės, atšauksime žmones iš atostogų. Vaikai bendrose patalpose turi būti stebimi nuo 8 ryto iki 22 val. Su jais visada būna vienas auklėtojas. Šiuo atveju auklėtojas dalį vaikų stebėjo lauke, kur jie sportavo, o bendrabučio durys nebuvo užrakintos, jis nepastebėjo, kaip dalis jų įėjo į pastatą“, – sakė centro direktorė.

 

Islandijoje tokiame centre gyvena iki 6 vaikų

Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės manymu, svarbiausia problema, kad šios įstaigos yra chaotiškos tvarkos prasme.

Pirmiausiai reikėtų mažinti jaunuolių skaičių jose. Šiuo metu vienu metu čia gyvena 20-25 auklėtiniai. Be to, patenka jie čia dėl skirtingų priežasčių ir skirstant juos į šias priežastis neatsižvelgiama: vieni tiesiog bėga iš pamokų, kiti yra teisti, bet dėl savo amžiaus negali atlikti kalinimo bausmės, todėl atsiųsti į socializacijos centrą elgesio keitimui, treti čia patenka dėl psichikos susirgimų ir jiems reikia medicininės pagalbos, o ne elgesio keitimo programos.

Lietuvoje anksčiau į socializacijos centrus vaikai būdavo siunčiami net iki trejų metų. Pagal naują įstatymą juos galima siųsti metams, bet yra galimybė šį laikotarpį pratęsti ir tai dažnai sėkmingai daroma. Mat apie 80 proc. tokių vaikų atkeliauja iš globos namų, o pastarieji kratosi jų

„Kaip tik neseniai lankiausi panašaus pobūdžio Islandijos įstaigoje. Joje gyvena 6 vaikai ir išbūna čia nuo 8 iki 12 savaičių, bet retas kuris iki maksimalaus termino.

Pas mus socializacijos centrai priskiriami švietimo sričiai, Islandijoje jie laikomi socialinėmis įstaigomis, kuriose dirba keli psichologai, terapeutai, kurie iš tiesų stengiasi pakeisti vaiko mąstymą, vertybes, elgesį. Dirbama trijų žmonių grupėje, tariamasi dėl kiekvieno vaiko atskirai – ką su juo daryti, kaip dirbti. Grąžinus vaiką į šeimą, tas pats žmogus jį lydi toliau, stebi, kaip jam sekasi, padeda kabintis į gyvenimą. Mes tokius sunkaus elgesio ar linkusius nusikalsti vaikus norime izoliuoti, užuot stengęsi jiems padėti. Mūsų įstaigos geriausiu atveju turi vieną psichologą 25 vaikams“, – svarstė pašnekovė.

Pagaliau turėtų būti diferenciacija pagal prasižengimus, už kuriuos į socializacijos centrus patenka vaikai. Jeigu kartu apgyvendiname vaiką, linkusį nusikalsti, ir tiesiog iš namų bėgantį vaiką, atidarome gyvenimo mokyklą, kurioje pastarieji prisižiūri smurto, įtraukiami į nusikalstamas veikas.

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...