Nuo vergovės nepilnametis gelbėjosi pats ir padedamas karitiečių ("kasdien.lt", 2015-08-18)

Neseniai Klaipėdos apygardos teismas paskelbė apkaltinamąjį nuosprendį trims šilutiškiams – Deividui Irasikui (24 m.), Tomui Bartkui (26 m.) ir Žygimantui Vaičiukui (27 m.), ketinusiems išvežti nepilnametį į užsienį vogti. Dar trys gaujos nariai – Lukas Maksimavičius, Arūnas Vilkanauskas ir Irmantas Ramanauskas – pasislėpė, tačiau jų buvimo vieta jau nustatyta, išduoti Europos arešto orderiai, vyksta perdavimo į Lietuvą procesas.

Apie tai, kad vaikų globos namų (Šilutės r.) auklėtinis, tuo metu šešiolikmetis Justas (vardas pakeistas – aut. past.), vos išvengė vergystės, esu ne kartą rašiusi. Labai norėčiau parašyti, kad ši istorija netipinė – mat paaugliui susidoroti su iškilusiomis bėdomis nepadėjo tie, kurie privalėjo: vaikų globos namų direktorius bei socialiniai darbuotojai. Tačiau vartant kitas prekybos žmonėmis bylas, pastebėjau, kad įvairių įstaigų darbuotojai, turėję pirmiausiai pamatyti galimo nusikaltimo ženklus, irgi liko abejingi savo auklėtinių ar globojamųjų problemoms.

Absurdas, tačiau šiam vaikui teko įrodinėti, kad jis ne savo noru vartojo narkotikus ir ne savo noru ketino važiuoti „atidirbti“ skolą.

Narkotikų pardavėjai

Taigi, dar kartą priminsiu, vaikų globos namų auklėtiniui Justui bėdos prasidėjo 2013 metų pavasarį, kai Šilutėje gyvenantys  Ž. Vaičiukas, D. Irasikas, T. Bartkus ir L. Maksimavičius (pastarasis gyvena Šilutės rajone) ėmė trintis apie vaikų globos namus, ieškodami aukos.

O visą šį reikalą užsuko Didžiojoje Britanijoje apsigyvenęs Arūnas Vilkanauskas. Pareigūnai teigia turintys žinių, jog šis jaunuolis užsienyje užsiima vagystėmis. Taigi, šis apsukruolis nutarė pasitiekti sau „vergų“, kurie jam tarnautų – vagiliautų. Apie savo planus papasakojo Ž. Vaičiukui, sumokėjo jam 1000 litų ir liepė surasti patiklių berniokų ar kitais būdais juos prigauti ir atvežti į Škotiją. Žygimantas tais planais pasidalino su I. Ramanausku, o šis nurodymus ieškoti „vergų“ davė L. Maksimavičiui ir D. Irasikui.

Aišku, lengviausias „grobis“ – vaikų globos namai, kur vaikai pažeidžiami ir patiklūs. Pasak Justo, viskas prasidėjo nuo to, kai jo draugas, pavadinkime jį Žilvinu, sėdo į kalėjimą. „Norėjau perduoti jam laišką ir žinojau, kad D. Irasikas su juo bendrauja, – prisiminė įvykius Justas. – Galvojau, kad Deividas galės perduoti Žilvinui laišką, tad susisiekiau su juo. Kai susitikau ir padaviau D. Irasikui laišką, jis man į kišenę įdėjo narkotikus ir pasakė, kad turiu juos parduoti už 400 litų – 300 litų turėsiu atiduoti jam, o likusius pasilikti sau. Narkotikai buvo susukti į keletą folijos juostelių. Tačiau ne kartą per televiziją mačiau, kaip gaudo tokius platintojus, tai narkotikus išmečiau į šiukšlių konteinerį...“

Į užsienį – vogti

Justas naiviai tikėjo, kad tuo viskas ir baigsis. Tačiau antroji „porcija“ narkotikų jam buvo „įteikta“, kai Justas laukė stotelėje iš Klaipėdos grįžtančio draugo. Staiga prie jo stabtelėjo automobilis, o iš jo išlipęs jaunuolis (tai buvo L. Maksimavičius) paaiškino esąs D. Irasiko draugas. Tuomet į Justo kišenę jis įdėjo tokį patį paketą kaip ir praėjusį kartą Deividas. Nueidamas L. Maksimavičius priminė, kad ir tuos narkotikus turės parduoti bei grąžinti skolą už parduotus.

Pakete Justas rado penkis su „žole“ folijos gabaliukus ir vėl juos išmetė į šiukšlinę. Tačiau suvokė, kad narkotikus įdavę vyrai jo nepaliks ramybėje, todėl ėmė slapstytis. Justas pasikeitė telefono kortelę, neidavo į lauką arba pabėgdavo iš pamokų.

Ir iš tikrųjų jo nuolat buvo tykojama prie mokyklos. Tačiau L. Maksimavičius su D. Irasiku sugebėjo apgaule išvilioti Justą iš vaikų globos namų ir, jėga įsodinę į automobilį, ėmė reikalauti pinigų. Justui prisipažinus, kad narkotikų nepardavė, abu narkotikų „dileriai“ jam gerokai aplamdė šonus ir pareiškė, kad „duoda terminą iki savaitės pabaigos“, kad šis gražintų pingus. Šį kartą Justas išvažiavo pas savo tetą, vėl pasikeitė telefono numerį, taip tikėdamasis, kad niekas jo neras.

Deja, vaikinukas ir vėl buvo sučiuptas, įgrūstas į automobilį ir nuvežtas į Petrelių mišką. Čia Justas vėl gavo mušti ir Deividas su Luku jam trumpai drūtai pareiškė: skolą galintis gražinti tik tuo atveju, jei važiuos į užsienį, kur privalės vogti ir taip atidirbti „skolą“.

Suvokęs, jog išeities nėra, vaikinukas pasiguodė vaikųglobos namų direktoriui. Šis pareiškė: prisidirbai, tai pats ir kreipkis į policiją.
 
O tuo tarpu į Justo mobiliųjį telefoną skriejo žinutės: „Tu esi durnas – tokioj skoloj sėdi, kad nieko kito nelieka – tik važiuoti atidirbti“, „Bilietas jau nupirktas, niekur nesidėsi“, „Jei nesutiksi, „uždubasinsim“...

Kreipėsi pagalbos

Išsigandęs paauglys, nesulaukęs jokio užtarimo vaikų globos namuose, pats kreipėsi į policiją.

„Laimė, kad policijos pareigūnai patikėjo rimtai įbaugintu paaugliu ir ėmėsi reikiamų veiksmų, kad išvilktų tuos prekeivius į dienos šviesą“, – pasakojo „Lietuvos Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė.

Pareigūnai greitai sudarė operatyvinės veiklos planą. Justui buvo liepta sutikti su prekeivių pasiūlymu ir važiuoti kartu su jais. O tuo tarpu pareigūnai ėmė sekti nusikaltėlius.

2013-ųjų balandžio 5-osios naktį D. Irasikas  su dar dviem sėbrais atvažiavo prie vaikų globos namų ir įsisodino Justą į automobilį. Visi pasuko prie Trevernos degalinės Dituvoje, kur turėjo atvažiuoti žmones į Edinburgą vežantis mikroautobusas. Atsisveikinimui  D. Irasikas iš kišenės išsitraukė „žolės“ ir, įdėjęs į plastikinį butelį, padarė neva „taikos pypkę“ – visi parūkė. „Negalėjau atsisakyti, nes būtų įtarę arba vis tiek privertę, – teisme pasakojo Justas. – Po to liepė persėsti į mikroautobusą. Čia jau sėdėjo T. Bartkus, kuris sakėsi palydėsiąs mane „į vietą“ – jis žinojo adresą, kuriuo turi mane pristatyti“.

Policininkams į glėbį

Vos pajudėjus, mikroautobusas buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir T. Bartkus su Justu išlaipinti. O lengvuoju automobiliu Justą atvežusius D. Irasiką bei kartu su juo važiavusį Ž. Vaičiuką sulaikė kitas policijos ekipažas. Vyrukai, pasirodo, buvo apsiginklavę – pas juos rasta ne tik narkotikų, bet ir 9  mm kalibro dujinis revolveris.

Keturi šilutiškiai, į kvaišalų platinimą norėję įtraukti nepilnametį, o vėliau ir ketinę jį išvežti į užsienį (nusikalstamos veikos nebaigė tik dėlto, kad tam kelią užkirto policijos pareigūnai) sėdo į teisiamųjų suolą. Byla, kurioje D. Irasikui, T. Bartkui, Ž. Vaičiukui ir L. Maksimavičiui buvo pateikti kaltinimai pagal pagal LR BK 157 str. 2 d. (mažamečio vaiko pirkimas arba pardavimas) buvo nagrinėjama Klaipėdos apygardos teisme. D. Irasikui dar buvo pareikšti kaltinimai ir pagal LR BK 260 str. 1 d. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis turint tikslą platinti) pagal LR BK 261 str.(narkotinių medžiagų platinimas nepilnamečiams) bei pagal LR BK 259 str. 2 d. (neteisėtas narkotikų ar psichotropinių medžiagų laikymas be tikslo platinti), o T. Bartkui – pagal LR BK 253 str. 1 d. (neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais).

Ž. Vaičiukas, T. Bartkus bei L. Maksimavičius iki teismo nuosprendžio paskelbimo buvo palikti laisvėje. Kol vyko bylos nagrinėjimas, D. Irasikas buvo vežiojamas iš pataisos namų, nes tas pats Klaipėdos apygardos teismas jau buvo skyręs 3 metų ir 2 mėnesių bausmę už didelio kiekio narkotikų bei ginklo laikymą.

Pasislėpė nuo atpildo

Visi kaltinamieji savo kaltę neigė ir įvairiais būdais bandė išsisukti. Jie neprisipažino skambinę ir grasinę paaugliui, neigė organizavę jo išvežimą į Škotiją. Teismas net skyrė fonoskopines ekspertizes, t.y. paprašė ekspertų ištirti telefoninius įrašus ir identifikuoti kalbėjusius asmenis. Tačiau ekspertų išvadose buvo nurodyta, jog telefonu Justui grasino būtent kaltinamieji. Kol vyko teisminis bylos nagrinėjimas, pamatęs, kad neišsisuks, padus papustė L. Maksimavičius. Iš pareigūnų akiračio jau buvo dingę ir A. Vilkanauskas su I. Ramanausku. Tačiau vyrai trumpai tepasidžiaugė laisve – kaip minėjau, jų jau laukia Lietuvos pareigūnai.

D. Irasikas buvo pripažintas kaltu pagal visus jam inkriminuojamus baudžiamojo kodekso straipsnius ir už grotų pasiųstas 8 metams. Teisėjas Savinijus Katauskas nusprendė į bausmės laiką įskaityti atliktą bausmę pagal ankstesnį nuosprendį.

T. Bartkus buvo pripažintas kaltu dėl vaiko pardavimo, jam skirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė. Dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais vyras buvo išteisintas neįrodžius, jog jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Ž. Vaičiukas irgi buvo pripažintas kaltu dėl vaiko pardavimo ir nubaustas 7 metų laisvės atėmimo bausme.
Iš visų trijų nuteistųjų teismas solidariai priteisė Justo naudai 2896 eurų neturtinei žalai atlyginti, o taip pat atlyginti ir proceso išlaidas – 203 eurus.

Pasak bylą kontroliavusio Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ruslano Ušinsko, teismas skyrė panašias bausmes, kokių jis ir buvo prašęs. Prokuroras net neabejoja, kad visi nuteistieji nuosprendį skųs.

Kalta auka?

Čia, galbūt, ir būtų galima dėti tašką, pasidžiaugti, kad bent dalis nusikaltusiųjų gavo tai, ko nusipelnė. Tačiau derėtų prisiminti, kiek paaugliui teko vargti, kol buvo pasiektas teisingumas. Jei ne „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė ir jos vadovaujamos socialinės darbuotojos, vaikinuko gyvenimas, ko gero, būtų galutinai sužlugdytas.

„Carito“ socialinės darbuotojos nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ėmė Justą globoti. Buvo  pasirūpinta, kad paauglys būtų perkeltas į saugią terpę – toli nuo vietos, kurioje jis pakliuvo į bėdą. Karitietės džiaugėsi, kad Justas atsigavo, ėmė labiau pasitikėti savimi, naujoje vietoje susirado draugų. Tačiau po patirtų košmarų po truputį beatsitiesiantį vaikinuką užgriuvo naujos bėdos. Apie prekeivius pranešęs Šilutės rajono PK policijos pareigūnams ir padėjęs atskleisti nusikaltimą, Justas sulaukė kaltinimų dėl to, kad kartu su pagrobėjais rūkė „žolę“. Jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis „marihuaną rūkė be gydytojo paskyrimo“, jam paskirta 250 litų bauda.

Toks policijos pareigūnų sprendimas pribloškė Justu besirūpinančias „Carito“ darbuotojas. „Policijoje Justas tikėjosi sulauksiąs pagalbos, o išėjo atvirkščiai, – piktinosi K. Mišinienė. – Paauglys juk buvo įbaugintas, bijodamas galimo smurto ir kitų sunkesnių pasekmių, vykdė pagrobėjų reikalavimą vartoti kvaišalus“.

„Pareigūnai žinojo, kad esu verčiamas rūkyti „žolę“, klausiau, ką man daryti, bet pareigūnai tvirtino, jog turiu elgtis taip, kad nesukelčiau įtarimų ir vykdyčiau jų (prekeivių) reikalavimus“, – nesuprato, kodėl jam paskirta bauda ir Justas.

Teisėjas nesigilino

Į pagalbą pasitelktas advokatas Dalius Povilius Šilutės rajono PK pareigūnų nutarimą apskundė Trakų rajono apylinkės teismui. Šis teismas, įvertinęs visas aplinkybes, bylą nutraukė.

Tačiau policijos pareigūnai laikėsi savo: nors paauglys ir buvo verčiamas vartoti kvaišalus, jis vis tiek yra kaltas ir apskundė Trakų rajono apylinkės teismo nutartį Vilniaus apygardos teismui.

Bylą ėmęsis nagrinėti teisėjas Pavelas Frolovas akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik Justo paaiškinimais, kad „jis vartojo psichotropines medžiagas priverstas tai daryti, tačiau kokiu prievartos būdu jį vertė daryti ir kuo būtent (kokiais veiksmais) pasireiškė prievarta (Justas) nepaaiškino“. Taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino tų aplinkybių. Tačiau ir pats Vilniaus apygardos teismo teisėjas P. Frolovas taip pat nesivargino išsiaiškinti, kodėl paauglys buvo verčiamas vartoti kvaišalus, kad jis yra prekybos žmonėmis auka, jo pasakojimą palaikydamas tik gynyba, ir neskundžiama nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo nutarimą panaikino.

Nežino nuostatų?

Kas jau kas, o Vilniaus apygardos teismo teisėjas privalėjo žinoti apie bendrą Europos Bendrijos teisės nuostatą dėl sankcijų netaikymo prekybos žmonėmis aukoms ir, kad tokia nuostata yra formuojama Lietuvos baudžiamojoje teisėje, o Administracinių teisės pažeidimų kodekse (ATPK) egzistuoja normos, kurių pagrindu galima taikyti teisės analogiją šioje byloje. Visi argumentai advokato buvo išdėstyti atsiliepime į apeliacinį skundą, tačiau teisėjas, priimdamas nutarimą, nei vadovavosi minėtomis nuostatomis, nei dėl jų pasisakė.

Anot K. Mišinienės, taip apeliacinės instancijos teismas išreiškė akivaizdų šališkumą ir nusistatymą prieš Justą, pasireiškusį tuo, kad buvo atsižvelgta tik į jo kaltę patvirtinančias aplinkybes. „Mes negalėjome su tuo susitaikyti, – sakė K. Mišinienė. – Lietuvoje galioja Europos Bendrijos direktyva, kurioje numatyta, kad prekybos žmonėmis aukos neturėtų būti traukiamos atsakomybėn, jei pažeidimus įvykdė dėl prieš juos vykdytų nusikaltimų. Tačiau, tai, kas įtvirtinta dokumentais, deja, realybėje dar neegzistuoja, todėl kreipėmės į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą (LAT), kuris atnaujino procesą ATP byloje“.

Formuojama praktika

Ledus šioje byloje pralaužė LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaujama Alvydo Pikelio. Teisėjai priėmė Justui palankų sprendimą. „Nustačius, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo atliko priešingus teisei veiksmus, byloje būtina nustatyti ir tai, ar jis turėjo galimybę laisvai pasirinkti tam tikrą elgesio variantą ir sąmoningai, savo noru pasirinko neteisėtus veiksmus, t. y. būtina nustatyti, ar (Justas) kaltas dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo (ATPK 284 straipsnio 1 dalis). – pažymima LAT nutarime. – Esant byloje nustatytoms aplinkybėms (Justas), būdamas itin jauno amžiaus (paauglys), buvo persekiojamas, bauginamas vyresnių asmenų, verčiamas daryti nusikalstamas veikas, negali būti daroma išvada, kad, būdamas priverstas važiuoti automobiliu su trimis vyrais, ketinančiais išgabenti jį į užsienį, iš kurių keli anksčiau jį buvo sumušę, (Justas) turėjo galimybę laisvai apsispręsti dėl savo elgesio, t. y. atsisakyti jam siūlomų psichotropinių medžiagų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad (Justo) veiksmuose nėra kaltės dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarimas, kuriuo (Justas) nubaustas pagal ATPK 44 straipsnio 2 dalį, naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nutarimas, kuriuo administracinio teisės pažeidimo bylos teisena (Justui) nutraukta nesant jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties“.

„Ši byla yra labai svarbi visoms nusikaltimo aukoms, – pabrėžė K. Mišinienė. – Analogiškų bylų Lietuvos teismų praktikoje dar nėra buvę, todėl LAT nutartis turėtų būti kelrodis analogiškose situacijose“.

Aurelija Žutautienė
 
Publikuota 2015 m. rugpjūčio 18 d. http://www.kasdien.lt
 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...