"Niekieno" vaikai šilumos ieško pas sąvadautojus ("balsas.lt", 2010-12-23)

Publikuota 2010 m. gruodžio 23 d.

Dažnai viešumoje pasigirsta skambių raginimų pažaboti prostituciją ir prekybą žmonėmis, bet policijos pareigūnai tik gūsčioja pečiais, mat sąvadautojų tylėjimas vengiant bausmės suprantamas, bet kodėl tyli aukos? Lietuvoje nėra tikslios statistikos apie tai, kiek jaunų žmonių kasmet patenka į prekiautojų žmonėmis ir prostitucijos pinkles, bet akivaizdu, kad šis pelningas verslas kasmet į šipulius sudaužo daugybės jaunų žmonių gyvenimus. 

„Dažniausiai į nusikaltėlių įtaka patenka vaikai iš pažeidžiamiausių grupių – tai yra tėvų globos netekę nepilnamečiai, vaikai iš socialinės rizikos šeimų. Baisiausia, kad neretai tokių vaikų tėvai puikiai žino, kuo užsienyje užsiima vaikai ir tam neprieštarauja, nes ir patys už tai gauna pinigų“ – sakė vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė neseniai vykusioje diskusijoje „Nepilnametės prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukos: skaičiai ir tikrovė“.

Lietuvos „Caritas“ psichologė Jolita Juškevičienė klausė: „Ar tikrai tie vaikai tyli? Su tokiais vaikais man tenka darbe susidurti kasdien. Jie nekalba žodžiais ir nesako, kad „blogas žmogus mane įtraukė į prostituciją, liepė daryti tą ir tą“. 
Pasak psichologės, tokie vaikai apie save daugiau papasakoja savo elgesiu, išvaizda. 
„Konsultuoju keturiolikmetę, kurios ranka iki peties išvagota pjūvių. Ką ji tuo nori pasakyti? Kad jaučiasi laiminga, kad jai viskas gerai, kad jaučiasi saugi, mylima? Kita į konsultacijas ateinanti mergaitė pasakoja, kad mama nuolat girtauja, šeimoje auga dar septyni vaikai, tėtis dirba, tad vaikai turi pasirūpinti patys savimi. Taip penkiolikmetė vieną savaitę gyvena pas vieną draugę, kitą savaitę – pas močiutę, trečią – pas kitą draugę ir neranda sau vietos“, – kalbėjo J. Juškevičienė.

Psichologė prisiminė, kad pernai teko lankytis vienos merginos namuose, kur ją šokiravo pamatytas skurdas: „Dažnai sakoma, kad jauni žmonės nori prabangos, gražių drabužių, bet tik nedaugelis žmonių suvokia, kas iš tiesų yra skurdas. Puikiai tą žinome abstrakčiai, bet pamačius tokį vaizdą, kai sunku iš pirmo žvilgsnio susivokti, kur patekai, toks mąastymas pasikeičia. Dažnai net neįsivaizduojama, kad tokiame skurde gyvena žmonės šalia mūsų.“

Uostyti klijus – normalu?

Pasichologė pasakojo, kad užsukusi į keturiolikmetės namus, užtiko šią sėdinčią su drauge ir uostančią klijus, o tuo metu mergaitės motina parskubėjusi iš darbo lyg niekur nieko uždega smilkalų ir apsimeta, kad čia nieko tokio neįvyko, viskas yra normalu. Pasak specialistės, reikia mokėti pastebėti ir išgirsti pagalbos šauksmą: „Vaikai kalba ne žodžiais, o žalodami save, vartodami narkotikus, įsitraukdami ir leisdamiesi įtraukiami į įvairius nusikaltimus. Ką daro mokytojai ir socialiniai darbuotojai, policijos pareigūnai, matydami šiuos signalus? Neretais atvejais, ir tai labai žmogiška, juos apima nusivylimo ir bejėgiškumo jausmas, nes situacija yra labai sudėtinga, juk negali vaikui duoti kokios nors piliulės, nuo kurios jis taps geras, švelnus, pradės gerai mokytis.“

J. Juškevičinės teigimu, reikia daugelio tarnybų koordinuoto, sutartinio darbo ir pastangų. „Suprantama, tai padaryti nelengva ir natūrali žmogiška reakcija ir būna, kad su vaiku susitvarkyti neįmanoma, jis blogas, sunkus, nevaldomas, turintis problemų su psichika, paveldėjo blogus genus. Lengviau nei spręsti problemą yra užklijuoti vaikui „etiketę“, kad jo bėdos apskritai yra neišsprendžiamos.“

Atsiranda „gelbėtojų“

Dažnai prastai besijaučiančius ir bendravimo sunkumų ar dėmesio stygių patirinačius vaikus pastebi tam tikrų blogų užmačių turintys žmonės ir išveža į užsienį, įtraukia į prostitucijos liūną.

„Tokie žmonės moka prieiti prie vaikų, susibendrauti. Dažnai tokie „geradariai“ sako: „Tau nieko už tai nebus, esi nepilnametis ir net jei tave policija sulaikys, vis tiek turės paleisti, nes pagal įstatymus negalės nubausti. Nusikaltėlai, taip drąsiai galima vadinti žmones, kurie įtraukia vaikus į protituciją, narkomaniją ar vagystes, skiria vaikui dėmesio, švenlnumo, domisi jo problemomis ir taip tarsi kuriamas abipusis pasitikėjimas. Neretai pasitaiko atvejų, kad nepilnametės prostitucijos aukos būna įsimylėjusios savo sutenerius. Ir tai suprantama, nes šie žmonės joms nuolat kartoja, kokios jos nuostabios, ypatingos, kaip jas myli ir vertina. Šie žmonės suteikia merginoms taip norimą paramą, šilumą, dėmesį, bet pačios merginos neįvertina, kokia kaina tai daroma. Neverta pamiršti ir to, kad į nusikalstamą veiklą jaunus žmones įtraukiantys nusikaltėliai suteikia jiems ir tam tikrus materialinius dalykus“.

Pašnekovės teigimu, kiekvienas žmogus nori dėvėti padorius drabužius, turėti tai, ką turi kiti: „Vaikams suteikiamas reikalingumo, reikšmingumo jausmas. Šis paveikumo aspektas svarbus tuo, kad daugeliu atvejų, prieš patekdamas į nusikaltėlių rankas, vaikas buvo niekam nereikalingas ir neįdomus. Vaikai tyli, nes patys jaučiasi nusikaltę, suvokia, kad bus pasmerkti, supranta, kad vogti yra negerai, bet įstatymo sutilybių, kad kažkas atsakingas už tai, jog juos įtraukė į prostituciją, verčia vogti ar elgetauti, vaikai neišmano.“

Tylėti – būti saugesniam?

Dažnai aukos sąmoningai pasirenka tylą, nes tiesos atskleidimas dar anaiptol nereiškia košmaro pabaigos. „Kas vyksta, jei išnaudojami vaikai išdrįsta prabilti ir papasakoti, ką patyrė? Jų laukia labai ilgas nemalonus ir psichinės įtampos reikalaujantis procesas. Daug kartų bus klausiama, ar taip buvo, daug kartų žiūrės nepatikliai ir galvos „melavo ar nemelavo“, – kalbėjo moteris.

Pasak pašnekovės, nusprendusiam prabilti vaikui reikės dalyvauti teisme, varginančiose apklausose ir, nepaisant visų įstatymų, kurie reglamentuoja, kad nepilnametis tik kartą turi būti apklausiamas, atsakyti į daugybę klausimų. „Rimtos pagalbos ir kompleksinės paramos, tokios kaip perkėlimas į kitą vietą, nuolatinės gyvenamosios vietos suradimas, pastovios materialinės ir psichologinės pagalbos tokiems vaikams nėra“, – apgailestaudama teigė pašnekovė.



Indrė Vainalavičiūtė

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...