Neleiskime skriausti silpniausiųjų!

NELEISKIME SKRIAUSTI SILPNIAUSIŲJŲ!
 
 
Lietuvos Caritas projektą „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ vykdo jau nuo 2001 metų. Patirties sukaupta išties nemažai.
 
 
 
Vienas iš pagrindinių mūsų projekte teikiamos pagalbos principų – sutelkti visą dėmesį į nukentėjusią moterį, jos aplinką, stengiantis kiek įmanoma geriau suvokti įvykių priešistorę, ieškoti kuo realesnių „užsikabinimo“ už gyvenimo žingsnių.
 
Ne kartą buvome kviečiamos kaip ekspertės į įvairiausius mokymus, seminarus, konferencijas – ir beveik visur girdime vieną ir tą patį klausimą : „ O kokios tos prostitutės yra? Ar jos normalios moterys?“ Ir čia pat klausiantieji patys atsako: „Bet juk jos tokios... TOKIOS...“
 
O kokios? Išprievartautos, sumuštos, vienišos, atstumtos, pažemintos, klaidžiojančios tamsoje. Bet pabandykite auditorijai pasiūlyti perkančiojo moterį, mergaitę, berniuką – kliento – portretą, tuoj susidomėjimas slūgsta, atsainiai reziumuojama: „Vyrų prigimtis tokia… jiems reikia…o ką jiems daryti...“
 
Tačiau vardan tokių asmenų, nesugebančių atsispirti „prigimties šauksmui“, mūsų vaikai ir moterys išviliojami į užsienio viešnamius, įpainiojami į melo ir nusikaltimų pinkles, iš kurių dažnas jau niekada neištrūksta!
 
Kuriant pagalbos nukentėjusioms moterims strategiją, tenka daug bendrauti su įvairiomis tarnybomis, tiesiogiai ar netiesiogiai prisiliečiančiomis prie šių moterų ir jų vaikų. Dažnai mes visi sukruntame veikti, kai kažkas jau atsitinka, tai ypač liečia vaikų apsaugos sritį – negailestinga ta motina valstybė... Dažnas valdininkas niršiai plečia akis – „Juk nieko dar neatsitiko, Caritas, ko jus čia triukšmą keliate?! Tvirkina mergaitę? O įrodyti galite? Jau ji prostitucijoje? Tai gal jai ten patinka...“
 
 
 
Prostitucija – tai neišmatuojamas širdies skausmas, kuriam numaldyti kartais neužtenka metų metais teikiamos materialinės, psichologinės, socialinės pagalbos, o kartais esame liudininkės tikro stebuklo – gavusios palaikymą „sunkios“ moterys didvyriškai tvarkosi savo gyvenimus, liudija teismuose ir stengiasi apsaugoti kitas moteris nuo baisių išgyvenimų.
 
Man atrodo, didžiausias atlygis mums – ir visam gausiam mūsų savanorių, partnerių, draugų būriui – yra atgimusi viltis moterų akyse.
 
 
Kristina Mišinienė
Lietuvos Caritas projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ koordinatorė

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...