Neįgalų lietuvį išgelbėjo geraširdė prancūzė ("lrytas.lt", 2015-03-28)

Jeigu ne dėmesinga rūkalė kažkuriame Prancūzijos mieste, protinę negalią turintis Mindaugas iki šiol būtų bastęsis prie Šiaurės jūros. Jis nebūtų turėjęs kitos išeities, tik toliau vogti iš parduotuvių.
 
Mindaugui iš Vakarų Lietuvos – 21-eri. Vaikinas neįstengia pasakyti tikslios datos, kada jo pažįstamas Arūnas ir kažkoks Laimis iš Ignalinos išvežė jį vogti į Lenkiją ir Prancūziją.
 
Lietuvos ambasada Paryžiuje padėjo Mindaugą pargabenti į Lietuvą 2014-ųjų pavasarį, kai sutrikęs vaikinas pagalbos ėmė prašyti gatvėje rūkančios moters. Lietuviui labai pasisekė, kad prancūzės vyras – advokatas. Moteris parsivedė sergantį vaikiną namo, pavalgydino, davė cigaretę, nes Mindaugas kentėjo nuo nikotino bado.
 
Susikalbėti juodu negalėjo, bet namo grįžęs sutuoktinis teisininkas pasodino Mindaugą prie kompiuterio ir paprašė lietuviškai parašyti, kas jis esąs ir kas jam nutiko. Kai lietuvis šiaip taip sudėliojo kompiuterio ekrane, iš kur buvo atvežtas į Prancūziją vogti, jo pasakojimą į prancūzų kalbą išvertė kompiuterinė programa.
 
Įsiminė palmes mieste
 
„Parūkiau, pavalgiau, su tos poros sūnumi išėjau pasivaikščioti į miestą. Jie manęs nesmerkė, nes suprato, kad esu pakliuvęs į didelę bėdą. Buvo matyti kažkokia jūra“, – prisimena Mindaugas.
 
„Koks miestas ir kokia jūra tai buvo? Koks nors kurortas prie Šiaurės jūros?“ – pasiteiravau.
 
„Visai nežinau. Mačiau palmes. To miesto sankryžoje stovi didelė balta statula – moteris, iškėlusi rankas į viršų, laiko saulę“, – tik tokia detalė įstrigo Mindaugui.
 
Du vyrukai – buvęs jo bendramokslis Arūnas ir Ignalinoje sutiktas Laimis – išvežė jį ir pirmą kartą matytą merginą Redą iš pradžių į Lenkiją, o paskui – į Prancūziją vogti prekybos centruose. Ar Laimis su Arūnu yra nusikaltėlių aukos, ar nusikaltimų organizatoriai, Mindaugas nežino. Pakeliui į užsienį jie pirkdavo daug degtinės, vakarais girtaudavo, o paskui abiejose šalyse vogdavo brangią kosmetiką ir alkoholinius gėrimus.
 
Norėjo, kad policija suimtų
 
Prancūzijoje Mindaugas buvo įkliuvęs tris kartus, kai vogė iš didelių prekybos centrų, kuriuose yra brangios kosmetikos skyriai.
 
„Vogdavome trise ir vienas kitą pridengdavome. Bet aš taip bijodavau, kad man net širdį diegdavo. Norėjau kuo greičiau pakliūti vietinei policijai ir išsilaisvinti iš tos nesąmonės“, – sakė Mindaugas.
 
Tačiau Prancūzijos policijos pareigūnai atimdavo prekes ir paprasčiausiai išspirdavo lauk.
 
„Sykį pareigūnai mane pavėžėjo už miesto ir išsviedė iš automobilio lauk ant kažkokio plento. Jie visai nenori rūpintis tokiais kaip aš. Kam jiems vargti su atvažiavusiais?“ – pasakojo pašnekovas.
 
Pareigūnai atimdavo ir telefoną, bet vagišiai būdavo susitarę vienas kito numerius užsirašyti ant drabužių etiketės, o paskui prašydavo, kad leistų paskambinti praeiviai. Mindaugas visai nesiorientavo svetimuose miestuose ir būdavo priverstas sugrįžti pas tuos, kurie įkalbėjo jį tariamam darbui užsienyje.
 
Paklaustas, ar jis vogė savo valia, vaikinas atsakė, kad nesugeba ilgai gyventi vienoje vietoje ir atlikti tą patį darbą: „Mane ima kamuoti nerimas, o tada viską metu ir atsiduriu gatvėje. Nežinau, kodėl taip yra, gal kad galva sutrankyta nuo vaikystės. Paskui kas nors ką nors pasiūlo, ir vėl nutinka kas nors bloga, ko visai neketinau daryti.“
 
Gyvenimas mėtė ir vėtė
 
Mindaugo gyvenimas nelepino. Buvo paimtas iš motinos, kai jam buvo vos ketveri. Priglaudė pusseserė. Mokėsi vienoje Žemaitijos mokyklų ir gyveno bendrabutyje. Tačiau bėgdavo iš pamokų, kad smulkioms išlaidoms užsidirbtų pas ūkininkus. Tie apgaudavo ir sumokėdavo mažiau. Pinigus iššvaistydavo akimirksniu, nes jų vertės nesuvokė.
 
Po to buvo išsiųstas į vieną iš žemės ūkio mokyklų. Antraisiais mokymosi metais jį per konfliktą pritalžė kurso draugas – sutrenkė smegenis, sužeidė akį. Visi buvo girti.
 
„Nuėjau pas socialinę darbuotoją. Matė, kad sudaužytas, bet kaltų neieškojo. Liepė eiti pas gydytoją, bet greitosios neiškvietė. Ten dirba moterys – pačios bijo. Ir mieste gaudavome į kailį nuo vietinių. Dvi dienas sudaužytas lindėjau bendrabutyje, o paskui tuos mokslus mečiau.
 
Nuolat vykdavo muštynės, negalėdavau apsiginti. Neturėjau ramios vietos, labai pavargdavau. Paskui su tuo mane sumušusiu draugu susitaikiau, bet kas iš to. Tas pats draugas vėliau man ir pasiūlė darbą užsienyje, tik nesakė, kad reikės vogti“, – pasakojo Mindaugas.
 
Vaikinas kurį laiką buvo apsigyvenęs pas tolimus giminaičius. Jie uždarbiaudavo pas Tauragės verslininką, auginantį elnius. Labai sunkiai ten dirbusiam Mindaugui giminaitis iš uždirbtos sumos savaitei teduodavo 40 litų (apie 13 eurų).
 
Vaikinas turėjo išeiti, nes giminaitė pykdavo, kad jis išvežamas iš namų. Ji norėjo, kad Mindaugas už maistą ir nakvynę nudirbtų visus darbus namuose veltui.
 
„Neapsikenčiau tų nesutarimų. Dirbti reikėdavo 18 valandų per parą. Miegoti leisdavo tik šešias valandas“, – sakė vaikinas.
 
Glaudžiasi pas svetimus
 
Parvežtą iš Prancūzijos Mindaugą „Lietuvos Caritas“ vasarą buvo apgyvendinęs vienoje stovykloje, kur jis buvo maitinamas ir galėjo dalyvauti įvairioje veikloje.
 
„Jis prisipažino, kad taisyklių laikytis jam per sunku, o vieną dieną išėjęs negrįžo“, – sakė socialinė darbuotoja.
 
Dabar vaikinas glaudžiasi pas svetimus pagyvenusius žmones kaime ir padeda jiems atlikti buities darbus. „Lietuvos Caritas“ lydi vaikiną į policijos apklausas ir pas gydytojus. Socialinei darbuotojai Mindaugas prisipažino sulaukęs grasinimų dėl to, kad bendradarbiauja su policija. Jis sutiko duoti parodymus, bet bijo eiti į teismą.
 
Pasikeitė keli tyrėjai
 
Nerišlus vaikino pasakojimas erzina bylą nagrinėjančius policijos pareigūnus. Ikiteisminis tyrimas prasidėjo prieš metus, bet per tą laiką pasikeitė net keturi tyrėjai.
 
Pirmąją apklausą atliko Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus policijos tyrėjas Donatas Matulaitis. Po jo Mindaugą apklausinėjo dar du pareigūnai – vėl viską reikėjo pasakoti iš naujo.
 
„Man labai sunku kartoti naujam žmogui tai, ką jau sakiau kitam. Imu nervintis ir painiotis. Kai buvau mažas, gerianti motina supykusi griebdavo mane už kojų ir tėkšdavo galvą į sieną. Kartais trankydavo net į lubas. Nuo vaikystės negaliu susikaupti.
 
Policija pyko, kad nežinau, kokiuose Prancūzijos miestuose man buvo liepta vogti. Kai susijaudinu, neatsimenu, kas po ko vyko“, – guodėsi Mindaugas.
 
Atlikus medicinos ekspertizę, vaikinui nustatytas vidutinis protinis neįgalumas. Nustatyta, kad Mindaugas yra pažeidžiamas, patiklus, neadekvačiai suvokia situaciją, jį nesunku apgauti ir juo manipuliuoti. Jis nesugeba sukaupti dėmesio ir greitai pavargsta.
 
„Lietuvos Carito“ socialinės darbuotojos, globojančios Mindaugą nuo 2014 metų pavasario, negali atsistebėti, kad psichikos negalią turinčiam vaikinui paskiriamas vis kitas policijos tyrėjas.
 
„Mindaugas vėl iš naujo traumuojamas ir turi atsakinėti į tuos pačius klausimus. Sužinojęs, kad vėl reikės bendrauti su nauju policininku, jis visai nepajėgia susikaupti“, – aiškino specialistė.
 
Pastaroji apklausa įvyko 2014 metų lapkritį, po to ikiteisminis tyrimas buvo perduotas tyrėjai Sandrai Vaičiulienei, o visai neseniai – Linai Granickaitei.
 
Ikiteisminiam tyrimui – visokios kliūtys
 
– Mindaugas pargabentas į Lietuvą jau prieš metus. Kokios stadijos yra ikiteisminis tyrimas ir ar tiriant atsižvelgiama, kad nukentėjusysis yra ligotas asmuo? – paklausėme Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroro Ruslano Ušinsko.
 
– Tyrimas trunka ilgiau, kai liudytojas turi sveikatos sutrikimų. Nustatyta, kad dėl psichikos sutrikimų jis yra gydytas 2010 metais. Nauja medicininė ekspertizė patvirtino protinį neįgalumą. Vienas galimų nusikaltėlių jau sulaikytas.
 
Ikiteisminis tyrimas trunka ilgai ir dėl to, kad dėl policijos reformos kai kurie tyrėjai buvo perkelti į kitus padalinius ir buvo pakeisti. Kaita tikrai nepagerina bendravimo su nukentėjusiuoju.
 
Šiuo metu tebetikrinama versija, ar liudininkas tikrai buvo verčiamas daryti nusikaltimus. Gauti duomenų iš Prancūzijos policijos sudėtinga, nes, net pateikus teisinės pagalbos prašymą, ir prancūzai neretai delsia atsakyti net porą metų.
 
– Mindaugas duoda parodymus, bet sakė, kad bijo ir į teismą tikrai neis. Socialinei darbuotojai prasitarė, kad jam jau grasinta.
 
– Jeigu teismas norės jį apklausti, eiti privalės.
 
Jeigu tikrai buvo grasinama, reikia kreiptis į policiją.
 
Policijos tyrėjai privalo specializuotis
 
Kristina Mišinienė
„Lietuvos Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė
 
„Nusikaltimų aukos nuolat patirs traumų, kol policijos tyrėjai neims specializuotis ir gilintis į sutrikusio, nukentėjusio ir pažeisto žmogaus būseną.
 
Mindaugas turi suvokimo sutrikimų, visur sunkiai adaptuojasi, nelengvai duoda parodymus, nes jam sudėtinga įvykius papasakoti nuosekliai ir logiškai.
 
Tipiškas policijos darbuotojų atsakymas – jie esą negali pastatyti prižiūrėtojo prie kiekvienos neįgalios aukos. Nors realiai informaciją apie nusikalstamas veikas policija nesunkiai gauna.“
 
Audronė Urbonaitė
 
Publikuota 2015 m. kovo 28 d. http://www.lrytas.lt
 
 

 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...