Lietuva nepaliečiams tapo vergovės šalimi ("lrytas.lt", 2017-07-26)

Beveik prieš metus Nepalo įdarbinimo agentūros sulaukė keistos žinios – Lietuvos įmonės norėtų įdarbinti daugiau nei tūkstantį nepaliečių. Šios istorijos atomazga kraupi: spėjama, kad būrys vyrų iš Nepalo tapo prekeivių žmonėmis aukomis.
 
Praėjusių metų rugpjūtį portalas lrytas.lt rašė apie tai, kad Nepalo vyriausybė svarsto galimybę leisti savo piliečiams išvykti dirbti į Lietuvą. Tuomet įdarbinimo agentūros Nepale sulaukė pasiūlymų 1,2 tūkst. nepaliečių įdarbinti Lietuvos statybų, pramonės, paslaugų sektoriuose. 
 
Laiškuose, kurie buvo išsiųsti į Nepalą, net paprastiems darbininkams buvo siūlomas bent 1,3 tūkst. eurų atlyginimas.
 
Tačiau realybė, su kuria susidūrė į Lietuvą dirbti atvykę Nepalo gyventojai, visiškai nepriminė jiems žadamo rojaus.
 
Atimti pasai, siaubingos gyvenimo sąlygos ir darbas, už kurį mokami grašiai.
 
 Apie tokią patirtį „Lietuvos rytui“ pasakojo penkiolika čia dirbti atvykusių nepaliečių.
 
Turėjo paimti paskolas
 
„Už tai, kad mus įdarbintų Lietuvoje ir sutvarkytų visus dokumentus, agentūra iš kiekvieno mūsų paprašė po 9–11 tūkst. eurų“, – sakė vienas atvykusių nepaliečių Dulbahaduras Gurungas.
 
Agentūra vyrams padėjo pasiimti paskolas, kad jie galėtų tuos pinigus sumokėti. Pasiruošimo procesas truko beveik metus.
 
„Mums pasakė, kad turime lankyti statybininkų kursus. Už juos Nepale taip pat turėjome patys sumokėti.
 
Kol vyko mokymai, agentūra tvarkė dokumentus. Buvome iškviesti į Delį, ten Lietuvos ambasadoje mūsų paklausinėjo ir gavome vizas“, – pasakojo D.Gurungas.
 
Po 10 eurų – ne kasdien
 
Birželio mėnesį penkiolika Nepalo gyventojų atvyko į Lietuvą. Jie buvo apgyvendinti varganame būste.
 
„Čia nebuvo net spynos. Vienas didelis kambarys, kuriame gyvenome aštuoniese, virtuvė – tai yra viena viryklė su tualetu greta, ir dušo kabina, neturinti durų“, – kalbėjo D.Gurungas.
 
Atvykėliai krovė anglis ir kasdien pragyvenimui gaudavo po 10 eurų kišenpinigių.
 
„Mes patys niekur nėjome. Bosas pasakė, kad kasdien atvyks kažkoks žmogus, kuris vieną iš mūsų, susirinkusį kišenpinigius, nuveš į parduotuvę apsipirkti. Bet jis atvažiuodavo ne visuomet, todėl kartais likdavome nevalgę.
 
Gerai, kad iš Nepalo buvome atsivežę makaronų, todėl valgėme juos“, – tvirtino nepalietis.
 
Patys kreipėsi į policiją
 
Vos atvykus į Lietuvą nepaliečius įdarbinęs lietuvis paėmė visų jų pasus – esą jis turi sutvarkyti dar kažkokius dokumentus.
 
„Mes buvome girdėję, kad pasų negalima niekam atiduoti, bet neturėjome pasirinkimo“, – prisipažino D.Gurungas
 
Užsieniečiui jau tuomet kilo įtarimų, jis nuolat klausinėjo to lietuvio, kada atgaus dokumentus. Atsakymą visuomet išgirsdavo tą patį: tuoj, tuoj. Bet pasų nesulaukė iki šiol. 
 
Neapsikentę nepaliečiai nusprendė kreiptis į policiją. Komisariato darbuotojai netrukus susisiekė su Lietuvoje atvykėlius įdarbinusiais asmenimis.
 
Po šio pokalbio pareigūnai vyrus patikino, kad pasai bus grąžinti, liepė jiems sugrįžti į darbą, o jeigu dokumentų vis dėlto neatgaus, vėl kreiptis į policiją.
 
„Bosas buvo įsiutęs. Sakė, kad mums čia niekas nepadės, tik jis vienas gali. Ir policija nepadės“, – tvirtino D.Gurungas.
 
Daugiau nei savaitę laukę dokumentų vyrai vėl kreipėsi į policiją. Šįkart susidūrė su kita problema – komisariate nė vienas pareigūnas nekalbėjo angliškai. 
 
Apie tai sužinojęs bosas pats atvyko į policiją ir pasisiūlė pabūti vertėju.
 
D.Gurungas sakė nesupratęs, apie ką su pareigūnais kalbėjo jų vadovas.
 
„Mums buvo pasakyta, kad turime du pasirinkimus – arba važiuoti namo, arba mus išveš dirbti į Lenkiją, – sakė D.Gurungas. – 
Patrauklesnis pasirodė antrasis variantas.
 
Mes nenorėjome grįžti į namus, nes atvažiavome čia dirbti. Juk pasiėmėme paskolas ir turime jas grąžinti.“
 
Vyrai toliau dirbo ir ruošėsi išvažiuoti į Lenkiją. Tačiau nepaliečiams nespėjus išvykti jais susidomėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius.
 
„Kalbėjau su vadovu dėl kelionės į Lenkiją, kai atbėgo mano tautietis ir pradėjo šaukti, kad atvažiavo policija.
 
Pareigūnai pasakė, kad mums padės ir kad turime kuo greičiau dingti iš šios vietos“, – kalbėjo D.Gurungas.
 
Darbdaviai – nepasiekiami 
 
Bendrovė, kurioje dirbo Nepalo gyventojai, – mažoji bendrija „Skolų birža“, užsiimanti statybos darbais ir darbuotojų nuoma.
 
Ši įmonė pernai jau buvo patekusi į „Lietuvos ryto“ akiratį. Pasirodžius informacijai apie tai, kad Nepalo įdarbinimo agentūros sulaukė daugybės pasiūlymų įdarbinti nepaliečius Lietuvoje, žurnalistai domėjosi, kokios įmonės vilioja užsieniečius.
 
Darbo birža tuomet informavo, kad Nepalo piliečius norėjo įdarbinti kelios maitinimo įstaigos, taip pat bendrovė „Skolų birža“.
 
Ši įmonė kaip savo veiklos sritį buvo nurodžiusi skolų pardavimą, bet į Darbo biržą kreipėsi norėdama Lietuvoje įdarbinti 38 mūrininkus ir betonuotojus iš Nepalo.
 
Tada žurnalistai nuvyko „Skolų biržos“ nurodytu adresu, bet rado tik užrakintas buto duris.
 
Tuomet įmonei vadovavo Silvestras Aidietis. Dabar bendrovė turi naują vadovą Gurdeepą Grewaldą, bet jis nurodytu telefono numeriu neatsiliepia.
 
„Skolų birža“ šiuo metu turi 55 darbuotojus. Darbo sutartyje, kurią pasirašė Nepalo gyventojai, žadama vidutinė 1,3 tūkst. eurų alga. Iš tiesų ji siekė vos 120 eurų.
 
D.Gurungo tvirtinimu, nepaliečiams vadovavo lietuvis „ponas Egis“. Nepalietis davė šio vyro mobiliojo telefono numerį, bet ir su „ponu Egiu“ susisiekti nepavyko.
 
Tyrimas gali užsitęsti
 
Dėl galimos prekybos žmonėmis pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jau apklausti tiek darbininkai iš Nepalo, tiek Lietuvoje juos įdarbinę asmenys. Pastariesiems įtarimai kol kas nepareikšti, jie apklausti kaip specialieji liudytojai.
 
„Situacija gana slidi, todėl kol visų duomenų nesurinksime, negalėsime pasakyti, kas čia vyksta. Yra labai daug klausimų, kurie labai keisti. Be to, susiduriame su dideliais sunkumais dėl kalbos, angliškai gali susikalbėti tik keli nepaliečiai, todėl tas tyrimas gali užtrukti ilgesnį laiką“, – kalbėjo tyrimui vadovaujanti prokurorė Edita Ignatavičienė.
 
Anot prokurorės, teisėsaugininkų tikslas – perspėti tiek Lietuvos piliečius, tiek visus darbdavius, kad būtų vengiama tokių situacijų. 
 
Užsieniečius išlaikyti sunku 
 
Šiuo metu Nepalo piliečiais rūpinasi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras.
 
„Mūsų centras suteikė jiems pastogę, geros valios tautiečiai – Maisto bankas, Tibeto rėmimo grupė, pora budizmo mokyklų – parėmė lėšomis maistui. Tačiau tai yra tik sunkaus kelio pradžia“, – kalbėjo centro vadovė Kristina Mišinienė.
 
Mat centrui trūksta pinigų, o viena naktis svečių namuose penkiolikai vyrų kainuoja 200 eurų.
 
Tikimasi užsieniečius apgyvendinti Rukloje, kur pagal Europos Sąjungos reikalavimus turi būti priimamos prekybos žmonėmis aukos. 
 
„Esame nustebę, kokie šie vyrai ramūs, draugiški ir nieko nereikalaujantys. Neseniai padėjome Lietuvoje nukentėjusiems ukrainiečiams, tai jiems vis ko nors trūko, o šie nieko neprašo.
 
Bet labai nerimauju dėl jų išlaikymo. Gyvename nuo dienos iki dienos, vis tikėdamiesi, kad pavyks iš kur nors gauti pinigų“, – kalbėjo K.Mišinienė.
 
Šiuo metu nepaliečiams reikia užsidirbti pinigų, kad galėtų grąžinti paskolas ir grįžti namo. Bet labiausiai jie norėtų rasti padorų darbą Lietuvoje ir toliau dirbti.
 
Schemos – visur panašios 
 
Kovos su prekyba žmonėmis centras jau yra padėjęs Lietuvoje įdarbintiems ir išnaudotiems asmenims, bet jų niekada nebuvo tiek daug.
 
Be to, dažniausiai šis centras padeda lietuviams, nukentėjusiems užsienio šalyse.
 
K.Mišinienės teigimu, išnaudojimo schemos stulbinamai panašios visose šalyse: Albanijoje, Anglijoje ar Lietuvoje tarpininkų agentūros leidžia vadinamiesiems darbdaviams legaliai žvejoti vergus stichinių nelaimių, skurdo arba karo nualintose šalyse.
 
„Kaip tokie pigios darbo jėgos žvejai sugeba pasinaudoti legaliais Užsienio reikalų ministerijos kanalais ir atsivežti į Lietuvą bemokslių, kalbančių tik hindi kalba, prasiskolinusių, bejėgių vyrų ir vaikinų?“ – retoriškai klausė K.Mišinienė.
 
Iš vargingos šalies keliauja į nežinią 
 
Nepalo piliečiai dažnai kenčia nuo išnaudojimo. Minimalus atlyginimas šalyje siekia vos 50 eurų per mėnesį. Lietuvoje dirbę nepaliečiai pasakojo, kad žmonės jų šalyje uždirba ir apie 100 eurų per mėnesį, todėl bet koks darbas užsienyje jiems atrodo kaip didžiulis laimėjimas.
 
Išvykti dirbti į užsienį nepaliečiams nelengva – kiekvienas šalį palikti norintis pilietis turi gauti Darbo užsienyje departamento leidimą. 
 
Lietuvos ambasados Indijoje sekretorė R.Nayyar lrytas.lt yra pasakojusi, kad ambasadoje atmetama 30–40 proc. paraiškų vizoms.
 
Nemažai Nepalo piliečių šalį palieka nelegaliai – juodojoje rinkoje itin paklausios Šengeno vizos, už kurias užsidirbti norintys nepaliečiai yra pasiruošę mokėti po kelis tūkstančius eurų.
 
„Nepale nėra vyresnės emigrantų kartos, kurie galėtų jaunesniems papasakoti apie problemas ir pavojus, galinčius tykoti užsienyje. Tai žmonės, kurie visiškai nėra informuoti apie darbą užsienyje ir savo teises“, – yra sakęs žmogaus teisių specialistas N.Varias.
 
Garsiai visame pasaulyje nuskambėjo emigrantų išnaudojimo skandalas Katare, susijęs su 2022 m. futbolo čempionatui ruošiamo stadiono statybomis. Žiniasklaidoje pasirodžius informacijai apie nežmoniškomis sąlygomis ten dirbančius imigrantus paaiškėjo, kad statant stadioną iki 2013 m. pabaigos žuvo 1239 darbininkai iš Indijos ir Nepalo.
 
Galėdami prisidėti prie pagalbos Lietuvoje nukentėjusiems Nepalo piliečiams, tai galite padaryti čia: VŠĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras, LT 917300010151740368, paskirtis: „Auka darbininkams iš Nepalo“
 
Autorius Gintarė Valentinaitienė 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...