Legalizavus prostituciją Lietuva taptų viešu suteneriu? ("alfa.lt, 2012-09-28)

Lietuvos prostitutės – bebalsės, beteisės, užmirštos žmogaus teisių gynėjų. Daugelis jų „dirbti“ pradeda po vaikystėje patirtos prievartos ar smurto. Todėl siekiama prostitucija užsiimantiems žmonėms panaikinti baudas, sugriežtinti atsakomybę sąvadautojams. Šią praktiką turėtų įtvirtinti naujos Administracinių teisės pažeidimų ir Baudžiamojo kodekso pataisos. Vis dėlto bene prieš kiekvienus rinkimus pasigirstančias kalbas apie prostitucijos ir imsiančius į biudžetą kapsėti litus tildo su prostitucija užsiimančiais asmenimis dirbančių organizacijų atstovai. 

Nė vienos laimingos prostitutės


„Per visą savo dešimties metų darbo laikotarpį nemačiau nė vienos laimingos prostitutės. Nėra moterų, kurios, kaip kartais žmonės galvoja, gimė būti kekšėmis, ir čia jau „nieko nepadarysi“. Jas suformuoja aplinka, laiku nesuteikta pagalba.

Žmonės nežino, kokia žiauri prostitucijos subkultūra, čia daug idealizavimo, romantiško pristatymo“, – griežtai visuomenėje sklandančius mitus paneigti nori Lietuvos „Carito“ atstovė, pagalbos prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms projekto koordinatorė Kristina Mišinienė.

Nevyriausybinės organizacijos, teikiančios prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms psichosocialinę, teisinę pagalbą – Lietuvos „Caritas“, Dingusių asmenų šeimų paramos centras, Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras – jau kurį laiką kartoja, kad asmenų prostitucijoje teisinis persekiojimas tik imituoja kovą su klestinčia sekso industrija.

Pagrindinius sekso industrijos veikėjus – klientus ir sutenerius – siūloma bausti griežčiau, kad taip būtų užkirstas kelias korumpuotų pareigūnų veiksmams, o visuomenė gautų teisingesnę informaciją apie prostitucijos priežastis ir paplitimą Lietuvoje. Administracinių teisės pažeidimų ir Baudžiamojo kodekso pataisas užregistravęs Seimo narys Mantas Varaška įsitikinęs, kad, dekriminalizavus sekso paslaugas teikiančius asmenis, pagal teisės principus derėtų nebausti ir jomis pasinaudojusių piliečių.

Policijos duomenimis, pernai surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai 417 asmenų, tačiau neišskirta, kiek iš jų parsidavinėjo ir kiek pirko sekso paslaugas.

Kasdien į gatves Vilniuje išeina apie 300 sekso paslaugas teikiančių moterų – duomenys nėra tikslūs, tačiau, nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicijos „Galiu gyventi“ teigimu, jų turėtų būti maždaug tiek. Kai kurios jų yra ne kartą baustos ir valstybei skolingos tūkstančius.

Kasmet už naudojimąsi sekso paslaugų teikėjų siūlomais malonumais nubaudžiama po vieną ar kelis piliečius. Daugelyje Vakarų šalių linkstama besinaudojančius tokiomis paslaugomis bausti griežčiau. 

Legalizavimas – be naudos biudžetui ir visuomenei

„Pirmą kartą taip viešai kalbėjome apie prostitucijos problemą, labai pažangu, kad sutarėme, jog tas paslaugas teikiantys asmenys neturi būti teisiškai persekiojami. Nėra prasmės, tai neduoda rezultatų, tik blogina situaciją, nes 98 proc. prostitucijoje esančių asmenų Lietuvoje yra moterys ir vaikai. Gavę baudas, jie turi dar labiau įsitraukti į prostituciją, kad jas sumokėtų, nes pagalbos tarnybų kaip ir nėra.

Kitas klausimas yra klientų baudimas. Lietuvoje jie teisiškai persekiojami, bet visuomenės nuomonė čia skyla. Kaip sakė Švedijos ambasadorė Sesilija Rutstriom-Ruin, klientas yra sekso industrijos centras, dėl jo tas malūnas ir sukasi – šis jos teiginys esminis, mes jam pritariame. Galiu priminti prieš dvejus metus nutikusį įvykį, kai Šiauliuose suteneris, į prostituciją įtraukęs nepilnametes, būtų atsipirkęs viešaisiais darbais senelių namuose – laimei, aukštesnės instancijos teismas nuosprendį pakeitė“, – sakė K. Mišinienė.

Pasak jos, prostitucijos legalizavimo klausimas – nesusipratimas. Generalinio policijos komisaro Sauliaus Skvernelio teiginys, kad legali prostitucija ištrauktų šią veiklą iš šešėlio ir suteiktų ja užsiimantiems asmenims garantijas ,– nepagrįstas.

„Tikrai niekada nepritarsime, kad Lietuva pasakytų – prostitucija yra darbas, verslas. Tai yra išnaudojimas, o kalbos apie legalizavimo naudą – dar vienas mitas, kuris sklando mūsų visuomenėje. Ar valstybė nori tapti viešu suteneriu?“ – piktinosi „Carito“ atstovė, pridūrusi, kad laukto biudžeto pastorėjimo ir tvarkingai suskaičiuotų prostitučių nesulaukė šias paslaugas legalizavusi Olandija – atvirkščiai, tenka sukti galvas dėl suklestėjusio nusikalstamumo.

Į prostituciją stumia ir prievarta, ir paslaugos norintys klientai

Lietuvos „Caritas“ nuo 2001 metų yra surinkęs daugiau nei 300 prostitucija užsiėmusių moterų istorijų. Moterys buvo skatinamos jas parašyti ranka ar kompiuteriu – kai kurioms jų rašyti apie savo išgyvenimus buvo lengviau nei kalbėti. 15 tokių moterų nuo 16 iki 35 metų pasakojimų tyrusi Neringa Ramonaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinės gerovės instituto Socialinio darbo katedros magistrantė, moksliniu požiūriu nagrinėjo tokių moterų patirtis.

Magistro darbą „Moters viktimizacija: prostitucijos aukos papasakota gyvenimo istorija“ parašiusi N. Ramonaitė taip pat įsitikinusi, kad šios veiklos legalizavimas problemų neišspręstų. Penkerius metus „Carito“ organizacijoje dirbanti ir nuo prostitucijos nukentėjusiems asmenims padedanti mergina savo moksliniame darbe iškėlė prielaidą, kad užsiimti prostitucija dažniausiai paskatina vaikystėje patirta seksualinė prievarta, smurtas. Daugelis jos tyrinėtų istorijų autorių – atskirtyje, vaikų globos institucijose augusios mergaitės. Tačiau viena iš jų buvo bankininkų dukra.

„Labiausiai skaudina ir liūdina tai, kad tiek daug 10–12 metų mergaičių prievartaujamos, dažniausiai – artimo žmogaus: tėvo, patėvio, kaimyno. Joms laiku nesuteikiama pagalba, patyrusios prievartą, jos bijo pasisakyti net mamai. Tas pagalbos nebuvimas ir pastūmėja į prostituciją.

Žmonės kartais prostitutę mato kaip vizualiai gražią merginą, tačiau atidžiau į ją pažiūrėjus gali pastebėti, kad jos akys negyvos, stiklinės, jausmų tos merginos nebeturi. Tai savęs žalojimas, ir reikia suprasti, kad nė viena neatsikelia ryte ir nesugalvoja: „Nuo šiandien būsiu prostitutė.“ Tiesiog jaunas merginas, kurios sunkiau verčiasi, atranda suteneriai, pasiūlo užsidirbti – jos kartais nelabai žino, kad tai prostitucija“, – aiškino N. Ramonaitė, atkreipusi dėmesį į tai, kad pagalbos į prostituciją įtrauktoms moterims Lietuvoje – nedaug.

Savo magistro darbe ji rašo, kad prostitucija yra tam tikra socialinės atskirties forma, fizinio, seksualinio, psichologinio ir ekonominio išnaudojimo, smurto formų išraiška. Su prostitucijos aukomis dirbančios organizacijos pastebi, kad Lietuvoje jų amžius kasmet jaunėja, šias paslaugas ima teikti 13–14 metų paauglės.

N. Ramonaitė išskiria kelis prostitucijos tipus – gatvės, paplitęs tose šalyse, kuriose didesnis socialinis ekonominis nuosmukis, viešnamių – šalyse, kuriose prostitucija legalizuota, palydovių – bene slapčiausia iš prostitucijos formų, kai su moterimis klientas susisiekia telefonu ar per viešbučių darbuotojus, privati prostitucija, kai užsakovai aptarnaujami paslaugas teikiančių asmenų butuose, ir kiti.

Mokslininkai prostituciją linkę vadinti socialiniu reiškiniu, o ja užsiimančias moteris laikyti aukomis, kritikuodami jų įsitraukimo į prostituciją kaip savarankiško pasirinkimo vertinimą. „Vyrų sudaryta paklausa moterų ir vaikų pasiūlai yra esminė prostitucijos ir prekybos žmonėmis priežastis. Lyčių nelygybė, globalizacija, neturtas, rasizmas, migracija ir moterų ekonominio stabilumo žlugimas yra globaliniai veiksniai, kurie sukuria sąlygas moterų įtraukimui į sekso industriją“, – rašo N. Ramonaitė, atkreipusi dėmesį į tai, kad prostitucijos veikloje dalyvaujantys vyrai dažnai lieka nepakaltinami.

Suteneriai – neblogai pasikaustę psichologai, mokantys užkalbėti dantį nepriteklių, šeimos problemų kamuojamoms merginoms. Net suvokusios, kad įklimpo, kai kurios jų bando neigti realybę. Jauna 25 metų moteris, teikianti prostitucijos paslaugas ir aplinkiniams galinti atrodyti kaip pasiturinti lengvabūdė, nenorėjusi dirbti kasininke prekybos centre ar tingėjusi studijuoti, iš tiesų yra asmuo, kurio socialiniai ryšiai nutrūkę, savivertė – sužalota.

„Nėra jokio „gero prostitučių gyvenimo“. Tai demagogija, – purto galvą „Carito“ darbuotoja K. Mišinienė. – Viską kuria paslaugos poreikis, manymas, kad vyrai turi teisę ją pirkti ir reikia jiems sukurti tas paslaugas teikiančią grupę. Labai daug vyrų nori „eskorto“ paslaugų – per policijos reidus matau, kaip zvimbia, įkaitę iki raudonumo, sulaikytų merginų telefonai. Bet tai nereiškia, kad ne gatvėje stovinčioms geriau – per tiek darbo metų visur mačiau žlugusius gyvenimus, tai ne ta sritis, kurioje galima save realizuoti.“

Žmogaus teisių aktyvistams nerūpi

Prostitucijoje esantiems žmonėms padedanti moteris stebisi, kodėl jie nesulaukia žmogaus teisių gynėjų užtarimo. „Juk tai minios moterų ir vaikų, jie – bebalsiai, beteisiai“, – neslėpė K. Mišinienė.

Ar šiems bebalsiams žmonėms patinka jų „darbas“? Priešingai nei taip galvojantys klientai, iš prostitucijos ištrūkusios moterys, kurių istorijas tyrinėjo magistrantė N. Ramonaitė, nori gyventi „normalų“ gyvenimą. „Niekam nelinkiu tokio darbo, nes taip susigadinsi ateitį ir prarasi šeimą, draugus, nes visiems yra šlykštu pažinti tokį žmogų. Tikiuosi pradėti viską iš naujo...“ – savo istorijos moralą užrašė 16 metų Rima.

„Aš grįžau į normalų gyvenimą, dirbu, auginu vaiką, bendrauju su normaliais žmonėmis...“ – prisipažino 33 metų Jolita.

„Keičiuosi savaime. Bendraudama su socialinėmis darbuotojomis. Aš nesu bloga. Noriu mylėti ir būti mylima“, – parašė 19 metų Kristina.


Rugilė Audenienė

Publikuota 2012 m. rugsėjo 28 d. www.alfa.lt

 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...