Kovai su prekyba žmonėmis – valdininkų desantas („lzinios.lt“ 2016-01-21)


Vyriausybei rengiantis sudaryti Kovos su prekyba žmonėmis koordinavimo komisiją, visuomenininkai, kurie jau dabar kiek išgalėdami padeda asmenims, nukentėjusiems nuo šiuolaikinės vergijos, baiminasi, kad naujas darinys užsiims tik „popierine“ veikla dėl gražios ataskaitos.
 
Nuogąstaujama, jog nei kovos su prekyba žmonėmis veiklą vykdančios visuomeninės organizacijos, nei nusikaltimų aukos realios pagalbos ir toliau nesulauks.

Daugybė atstovų
 
Nutarimo projektą dėl minėtos komisijos sudarymo Vyriausybei teikiantis vidaus reikalų viceministras Artūras Norkevičius aiškina, kad taip siekiama nustatyti kovos su prekyba žmonėmis koordinavimo tvarką ir įgyvendinti ekspertų grupės, stebinčios, kaip šalys vykdo Europos Tarybos konvencijos dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis nuostatas, rekomendacijas Lietuvai. Jos patvirtintos 2015 metų birželio 15 dieną. 
 
Be Vidaus reikalų ministerijos (VRM), komisijoje turėtų dirbti dar šešių ministerijų bei kelių valstybės institucijų atstovai. Deleguoti asmenis į komisiją galės ir Lietuvos savivaldybių asociacija, merijos bei nevyriausybinės organizacijos, kovojančios su prekyba žmonėmis.
 
Valstybės institucijos ir įstaigos turės planuoti tokios kovos priemones, jas vykdyti, skirti reikalingų lėšas, teikti informaciją apie pasiektus rezultatus.

Kova – fragmentiška ir nenuosekli
 
Prekyba žmonėmis daugelyje Europos valstybių įvardijama kaip moderni vergijos forma. 2014-aisiais paskelbtais Eurostato duomenimis, 2010–2012 metais Europos Sąjungos (ES) valstybėse buvo nustatytos 30146 aukos, 80 proc. jų – moterys, daugiau kaip 1000 vaikų. 65 proc. aukų buvo ES šalių piliečiai. 
 
2014 metais Lietuvos institucijos vykdė 24 tyrimus, susijusius su prekyba žmonėmis. Baudžiamojon atsakomybėn patraukta 40 kaltinamųjų, nuteista 18 prekiautojų žmonėmis, jiems skiriant laisvės atėmimo bausmes nuo 1,5 iki 7,5 metų.
 
Dar pernai Valstybės kontrolė konstatavo, kad Lietuvoje prevencinė kovos su prekyba žmonėmis veikla išlieka fragmentiška ir nenuosekli, o pagalbos teikimas nusikaltimų aukoms organizuojamas netinkamai, nors yra žinoma, kad žmonės parduodami seksualiniam išnaudojimui, priverstiniam darbui ir paslaugoms, organų donorystei, nusikaltimams daryti, elgetauti. Pastaraisiais metais atsiranda ir naujų prekybos žmonėmis formų, tokių kaip fiktyvios vedybos, nepilnamečių išnaudojimas nelegalioms kovoms, moterų – surogatinei motinystei.

Be to, auditorių nuomone, nepakankamai reglamentuota, kaip turėtų būti organizuojamas pagalbos teikimas, identifikavus prekybos žmonėmis auką: nenustatyta, kokios institucijos, kokiais atvejais, per kokį terminą ir kam turi perduoti informaciją apie nukentėjusįjį bei kokią informaciją ir kokiu būdu suteikti nukentėjusiajam, todėl ne visos aukos sulaukia tinkamos pagalbos.
 
Pavyzdžiui, į vieną iš pagalbą teikiančių nevyriausybinių organizacijų – Vyrų krizių centrą nuo 2012 iki 2014 metų, prašydami suteikti laikiną būstą, kreipėsi 14 nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis. Iš jų tik keturiems buvo suteiktas būstas, šeši pastogę surado pas gimines ar pažįstamus, o keturių likimas buvo nežinomas. Asmenims, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, nesuteikus būsto, negali būti užtikrinama tinkama jų apsauga, didėja rizika pakartotinai tapti nusikaltimų aukomis.
 
Abejoja veiksmingumu
 
Šiuo metu Lietuvoje pagalbą nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis teikia ir prevencinę veiklą vykdo tik kelios visuomeninės organizacijos. Jų atstovai pabrėžia, kad jau anksčiau buvo sudaryta ne viena komisija, darbo grupė, turėjusi padėti spręsti problemas, tačiau beveik visi rūpesčiai, net ir finansiniai, taip ir liko užkrauti visuomenininkams.
 
„Man jau net sunku suskaičiuoti, kiek per du dešimtmečius buvo prikurta komisijų, iš kurių – jokios naudos. Gal dabar, kai komisiją tvirtins Vyriausybė, kas nors keisis. Duok Dieve, kad taip būtų“, – vylėsi Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Natalija Kurčinskaja. Ji pati priklausydavo visokioms komisijoms ar darbo grupėms, tačiau dėl to teikti pagalbą nukentėjusiems žmonėms, jų artimiesiems netapo lengviau.
 
Lietuvos „Carito“ programos vadovė Kristina Mišinienė, kalbėdama su LŽ, taip pat neslėpė abejonių, ar Vyriausybės sudaryta nauja komisija iš tiesų bus veiksminga ir sugebės su kylančiais sunkumais tvarkytis tuoj pat. Numatoma, kad komisijos nariai į posėdžius rinksis ne rečiau kaip kartą per pusmetį, o posėdžio medžiagą gaus ne vėliau, kaip prieš dvi dienas.
 
„Man kyla įtarimų, kad „griozdiška“ komisija bus sudaryta tik tam, kad ji būtų, bet ne tam, kad ką nors realiai spręstų. O juk spręstinų problemų – begalė. Tai ir pernelyg prastas advokatų atstovavimas nukentėjusiems žmonėms teismuose, bėdos apgyvendinant aukas, ypač vyrus. Visiškai jokios pagalbos nesulaukia nukentėję vaikai – kas jais rūpinsis, kur juos saugiai apgyvendinti, kur jie mokysis“, – kalbėjo K. Mišinienė.
 
Darbų – iki kaklo
 
Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovės N. Kurčinskajos nuomone, šiuo metu viena aktualiausių ir kuo greičiau spręstinų problemų – prekybos žmonėmis prevencija. Anot jos, vaikams apie prekybą žmonėmis turėtų būti aiškinama jau nuo darželio, žinoma, atsižvelgiant į tokio amžiaus asmenų supratimo lygį. Neturėtų būti pamiršti ir vyresnių klasių moksleiviai, kad baigę mokyklas mokėtų išvengti pavojų patekti į prekybos žmonėmis žabangas.
 
To turėtų būti mokomi ne tik vaikai, bet apie tai turėtų būti kalbama ir vaikų tėvams, ypač kaimo vietovėse. „Apie tai ne kartą kalbėjome su Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkais, tačiau šie mūsų net girdėti nenori. Jie net nepripažįsta tokio reiškinio kaip prekyba žmonėmis“, – tikino N. Kurčinskaja. Ji pažymėjo, kad daugelyje ES šalių šioms problemoms skiriama ne tik daug dėmesio, bet ir lėšų.
 
Lietuvos „Carito“ programos vadovė K. Mišinienė teigė, kad Lietuvoje priimta neblogų įstatymų, sudarytos įvairios rekomendacijos, tačiau praktikoje esama gausybės spragų, kuriomis sumaniai naudojasi prekiautojai žmonėmis.
 
„Man šiandien vienas aktualiausių uždavinių – kaip užkirsti kelią, kad vaikai iš Ariogalos, Jurbarko nebūtų vežami į užsienį. Jie vežami į Belgiją, Šveicariją, Prancūziją daryti nusikaltimus“, – tikino K. Mišinienė. Ji pridūrė, kad sprendimai dėl to yra būtini jau šiandien, bet kas juos priims – nežinia.
 
Kazys Kazakevičius
Publikuota 2016 Sausio 21 d. http://lzinios.lt

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...