Prekyba vaikais: apelsinų skynimas Latvijoje, plėšimai Vokietijoje ir Airijoje pasibaigusi kelionė į Kauną ("www.15min.lt", 2018-08-25)

Jauni, sutrikę, neprižiūrėti tėvų ir neįdomūs atsakingoms institucijoms, bet bandantys bet kokia kaina kabintis į gyvenimą – tokie nepilnamečiai tampa puikiu prekeivių žmonėmis taikiniu. O jų istorijomis sunku patikėti: nuo priverstinių plėšimų Vokietijoje iki kelionės į Kauną, pasibaigusios... Airijoje.

„Jaunus žmones labai lengva privilioti, pasiūlyti kokį nors blizgutį ir jie lengvai tam pasiduoda, nes, ypač nepilnamečiai, neturi tokios valios laisvės, kad galėtų apmąstyti, atsisakyti. Jie iškart sureaguoja ir lengvi pinigai ar bandymas ištrūkti iš savo aplinkos jiems – vienintelis pasirinkimas ir jie papuola į tų asmenų glėbį ir greitai tampa aukomis“, – 15min pasakojo Vilniaus universiteto profesorius ir Aukščiausiojo Teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas. Jis pasakoja apie neįtikėtiną jaunimo patiklumą. Pavyzdžiui, viena mergina į prekeivių žmonėmis rankas įkliuvo priėmusį darbo pasiūlymą Latvijoje skinti apelsinus. Tačiau jaunimo įtraukimas į nusikaltimus – jokia naujiena, tokių istorijų gausybė.
 
Vietoj darbo – plėšimas
 
Septyniolikmetis Tomas tėčiui pasakė važiuojantis į Molėtus savaitei pailsėti su draugais. Po kiek laiko sūnaus pasigedęs vyras bandė jam prisiskambinti, tačiau išgirdo vokišką pranešimą, kad telefonas yra išjungtas. Netrukus tėvą pasiekė žinia – jo sūnus sulaikytas Vokietijoje dėl ginkluoto juvelyrinių dirbinių parduotuvės plėšimo. Ši žinia tėvą pribloškė – anksčiau vaikas jokių nemalonumų su teisėsauga neturėjo. Jis nedelsiant sėdo į automobilį ir važiavo į Vokietiją, tačiau ten jam buvo pasakyta: ikiteisminio tyrimo metu sūnaus jis pamatyti negalės.
 
Supratęs, kad Vokietijoje nieko nepeš, tėvas grįžo į Lietuvą ir čia ėmėsi ieškoti pagalbos. Deja, vaiko teisių apsaugos skyrius tepasiūlė išrašyti baudą už vaiko nepriežiūrą. Tiesa, vėliau jis pagalbą suteikė – įteikė tėvui raštą, įpareigojantį pasirūpinti teisine pagalba Vokietijoje ir sūnaus grąžinimu į Lietuvą.
 
„Absurdas, kaip galima pargabenti vaiką į Lietuvą, kai jis suimtas. Tai visiškai neįmanoma, – situaciją komentavo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) Panevėžio skyriaus socialinė darbuotoja Monika Murnikaitė. – Tolesnis vaiko teisių apsaugos skyriaus darbas nevyksta, tik įpareigojimai tėčiui ir klausimai, ką jis padarė. Yra absoliutus nusišalinimas, jie savo funkcijas perleidžia išskirtinai tėvams, bet niekuo nepadeda.“

Galiausiai tėvui per ambasadą pavyko išsireikalauti pasimatymą su sūnumi. Čia jaunuolis papasakojo savo istoriją esą jis gavo viliojantį darbo pasiūlymą iš pažįstamų – padėti pernešti daiktus Vokietijoje. Žinodamas sunkią išsiskyrusių tėvų finansinę padėtį pasiūlymą ilgai nedvejodamas vaikinas priėmė.
 
Tačiau darbo pasiūlymas pasirodė elementariausias melas. Iš tiesų jis buvo nuvežtas prie juvelyrinių dirbinių parduotuvės, pakeliui jam dar buvo įsakyta parašyti tėvui, kad jo telefonas sugedo, kad šis nesijaudintų, jei negalės prisiskambinti.


Nuvežę prie parduotuvės žmonės paėmė visus jo asmeninius daiktus, nurodė, kur reikia pristatyti grobį, ir liepė eiti į vidų kartu su grupe kitų asmenų.
 
Galiausiai jis buvo teisiamas dėl plėšimo, nors ir bandė aiškinti atsikalbinėjęs, anksčiau nenusikaltęs, tačiau išgirdęs: jei neisi, į Lietuvą nebegrįžti.
 
Pareigūnams įvardinti vaikas nieko negalėjo, jis žinojo tik pravardes, kaip jo bendrakeleiviai vienas kitą vadino kelionės metu.
 
KOPŽI iniciatyva Lietuvoje dėl galimos prekybos vaikais buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau po kurio laiko jis sustabdytas, nes nebuvo nustatyti asmenys, galėję vaiką įtraukti į nusikaltimą ir išvežti.
 
Nusikaltimo padarymo metu Tomui buvo 17 metų, tačiau sėdėdamas už grotų jis sulaukė pilnametystės. Šiuo metu jaunuolis Vokietijoje atlieka trejų metų laisvės atėmimo bausmę.
 
„To vaiko niekas nekontroliavo, niekam nebuvo labai įdomu, kad jis naktimis negrįžta į namus. Tėtis nevengia alkoholio, tad Tomas paliktas likimo valiai, jo laisvalaikis ir užimtumas paliekamas paties vaiko atsakomybei. Taigi jį labai greitai rado suaugę vyrai, matydami galimybę pasinaudoti vaiku, jie mato, kad šio vaiko niekas neieškos, jei jis kuriam laikui išvyks iš Lietuvos“, – sako M. Murnikaitė.
 
Nusikaltėliai – puikūs psichologai

Europolo duomenimis, prekyba žmonėmis itin klesti Rumunijoje. Pagal 2017 m. statistiką, nukentėjusieji šios šalies piliečiai sudaro 47 proc., o įtariamieji – 41 proc. Lietuvių tiek tarp nukentėjusiųjų, tiek tarp įtariamųjų yra 2 proc., tai daugiau nei, tarkim, Lenkijoje, Latvijoje ar Ispanijoje.
 
Anot A.Gutausko, reikia suprasti, kad dėl atvirų sienų, interneto, socialinių tinklų prekyba žmonėmis tapo bene labiausiai auganti nusikalstama sritis pasaulyje.
 
Tiesa, pati populiariausia šio nusikaltimo forma išlieka seksualinis išnaudojimas, sudarantis 71 proc. visų atvejų, 19 proc. rinkos užima išnaudojimas vergiškam darbui, o išnaudojimas nusikaltimams vykdyti rikiuojasi trečioje vietoje, tesudaro jis 4 proc.
 
Kodėl nepilnamečiai tampa nusikaltėlių taikiniu?
Juos ne tik lengva suvilioti ir įtraukti, yra ir daugiau priežasčių.
 
„Prekeiviai žmonėmis mato gerai nuaugusius nepilnamečius, jie greiti, nieko nebijantys. Jei per langą neįlenda suaugęs, įlįs vaikas. Pagaliau jiems pasako: tau nieko nebus, tu nepilnametis, juos įbaugina, kad nešnekėtų. Pagauna policija, sako, nieko nežinau, vienas čia atvažiavau.
 
Kalbos jie dažnai nemoka, įgūdžių neturi, neturi, kur gyventi, pagaliau, jo niekas neieško. Jei dingsta iš Lietuvos, tėvas susigriebia tik po ilgo laiko. Tie vaikai palikti likimo valiai. Iš globos namų, iš vienišų šeimų, jie tiesiog nurašomi“, – aiškina profesorius.
 
Paklaustas, kas padėtų spręsti šią problemą, A.Gutauskas tikino, kad reikalingas bendras ir stiprus visų institucijų veikimas: ir teisėsaugos, ir nevyriausybininkų, ir vaiko teisių apsaugos specialistų, ir mokyklų.
 
„Aukomis tampantys vaikai nesimoko, nedirba, neturi, ką veikti, po to juos įtraukia į gaujas vietiniai banditai arba išveža į užsienį. Reikia nuolatinio prevencinio darbo, stiprios priežiūros, kitaip nieko nebus, – sako jis, pridurdamas, kad šiuo metu vykdomi veiksmai daugiau popieriniai. – Kas iš to, kad žinome, jog šeima asociali? Įtraukia į sąrašus, karts nuo karto aplanko ir pažiūri, bet tai popierinis žingsnis neturintis realios įtakos.“ 

Važiavo į Kauną, atsidūrė Dubline
 
Kita istorija šešiolikmečio Valdo – jis nelankė mokyklos, uždarbiaudavo Panevėžio paukštyne ir džiaugėsi galėdamas nupirkti sau ir sesei maisto, nes būdavo dienų, kai vaikams tekdavo tenkintis vos rieke duonos.
 
Internete Valdas aptiko darbo statybose pasiūlymą. Paskambinęs nurodytų numeriu išgirdo, kad dirbti priims ir nepilnametį, objektas Kaune, tačiau transportu iš Panevėžio bus pasirūpinta.
 
Anksti ryte jis buvo paimtas iš namų, jam buvo paaiškinta: sutvarkysime dokumentus ir tą pačią dieną galėsi pradėti dirbti.

Tačiau Kaune du jį vežę vyrai nesustojo, paaiškino esą reikia paimti dar vieną netoli sienos gyvenantį žmogų. Valdas, pasitenkinęs atsakymu, užmigo, o atsibudęs pamatė jau nebe lietuviškus kelio ženklus. Tačiau ir čia jam buvo atsakyta: buvome prie sienos, prie progos užsukome sutvarkyti reikalų.
 
Galų gale vaikas nuvežtas prie vieno iš Dublino prekybos centrų, čia jam buvo paaiškinta: eisi į vidų vogti vertingesnių daiktų. Valdas dar bandė ginčytis, tačiau sulaukęs grasinimų klusniai nuėjo į prekybos centrą.
 
Visgi nusikaltimui jis nesiryžo, radęs progą spruko ir buvo sulaikytas vietos pareigūnų besiblaškantis parke. Angliškai vaikas nemokėjo, su savimi turėjo tik moksleivio pažymėjimą. Tokioje situacijoje vaiką radusios Airijos tarnybos netruko įtarti, kad jis galbūt tapo prekybos žmonėmis auka. Lietuvoje KOPŽI iš Airijos sulaukė prašymo įvertinti, ar saugu vaikui grįžti į Lietuvą.

„Nuėjus į jo namus, vaizdas buvo šokiruojantis – vaikai neturi nei rašomojo stalo, suversti purvini drabužiai. Išlindęs girtas patėvis išgirdo, kad vaikas atsidūrė Airijoje ir galbūt tapo prekybos žmonėmis auka, bet teatsakė: „Tai jis durnius, jis nemoka suktis. Būtų protingesnis, būtų prasisukęs.“ Pasirodė ir motina su mėlyne po akimi.
 
Kai paklausėme vaiko teisių, kodėl jis gyvena tokiame skurde, kur galimai smurtaujama, buvo atsakyta, kad Valdas savarankiškas, jis gali savimi pasirūpinti. Airiai kurį laiką jį dar globojo, sulaukęs pilnametystės jis grįžo į Lietuvą. Kai Valdo buvo klausiama, kodėl pats nesikreipė į vaikų teises, jis atsakė, niekada nenorėjęs gyventi vaikų globos namuose, pats ieškojo uždarbio. Sesė iš šeimos paimta ir perduota močiutės globai tik po ilgesnių diskusijų su vaiko teisių skyriumi“, – apie situaciją pasakoja M. Murnikaitė.

Lengviausios aukos – su kriminaline patirtimi
 
Prekiautojams žmonėmis palankiausios aukos – jau kriminalinę patirtį turintys nepilnamečiai. 2017 m. pradingęs Andrius puikiai iliustruoja situaciją.
 
Jis teistas už nusikaltimą, prižiūrimas probacijos pareigūnų. Spalį pradingsta, susirūpinusi sesė nueina į policiją su pareiškimu.
 
Tačiau pareigūnai pareiškimo nepriima ir nieko net nenori girdėti, jų reakcija paprasta – vaikas problemiškas, kaip prapuolė, taip ir atsiras. Ir jis atsirado, tačiau tik po kelių mėnesių. Paaiškėjo, kad kurį laiką jis buvo Vokietijoje, kaip ten atsidūrė – neaišku, nes namus paliko sakydamas, kad važiuoja į Klaipėdą, bet beveik jokių asmeninių daiktų nepasiėmė.
 
Reakcija iš teisėsaugos – vaikinas buvo sulaikytas, o probacijos tarnyba pateikė prašymą sugriežtinti jo kardomąją priemonę, nes Andriaus dingimas buvo įvertintas kaip slapstymasis.

„Paaugliai, pakartotinai bėgantys iš namų ar turintys kriminalinę patirtį, yra nurašomi, galvojama, jie vis tiek atsiras. O tėvai iš socialinio nepritekliaus dingimo iškart net nepastebi. Tų vaikų sąlygos tokios, kad jie desperatiškai ieško užuovėjos, patvirtinimo, o kartais net ir maisto. Tais vaikais prekiauti tikrai lengva, nes institucijos nuo jų nusisuka, viskas vyksta itin formaliai, policijos pareigūnai dažniausiai net neskelbia paieškos, nes sako: eilinis kartas. Visos kitos įstaigos nėra suinteresuotos padėti ir jį išklausyti“, – aiškina M.Murnikaitė.

Itin sudėtingas nusikaltimas

Kaip pasakoja A.Gutauskas, prekyba žmonėmis – didžiulis iššūkis teisėsaugai, nes dažnai nenaudojamas joks smurtas, tad tenka įrodinėti, kad žmogaus valia buvo palaužta kitas būdais. Tad šiuos nusikaltimus besiaiškinantys žmonės dabar bando atrasti asmens pažeidžiamumą.

„Didžiausia užduotis ir problema, kaip atpažinti aukos pažeidžiamumą. Man, kaip teisėjui, svarbiausia atrasti, kad žmogus neturėjo jokio kito pasirinkimo, kaip tik išvykti vogti. Tuomet ieškai priežasčių – tėvas geria, neturi pinigų, įtrauktas į skolas, vaikas mato aplinkoje vartojančius alkoholį ir narkotikus, jis įbaugintas. Toks žmogus, matyti, neturėjo kito pasirinkimo ir važiuoja vogti į parduotuves, parvaryti vogtą automobilį už kelis šimtus eurų, narkotikais prekiauti“, – aiškina jis.

O įrodyti, kad asmuo pažeidžiamas, itin didelis iššūkis, kadangi retai prekybos žmonėmis auka tapęs jaunuolis tikrai panašus į pavyzdingą pilietį.
 
„Reikia, kad teisėjas suprastų, kad auka buvo pažeidžiama. Jei nematai kitų metodų, neįmanoma įrodyti gabenimo, verbavimo, vežimo, nėra fizinio smurto, apgaulės, yra pažeidžiamumas. Bet jei žiūrint teisėjo darbo rutiną, jam kyla klausimas: kokia tu auka, pats kvailas, kad ten važiavai ir tapai pažeidžiamas. Pats kaltas, – aiškina A.Gutauskas. – Taigi teisėjai turi keisti požiūrį, nes patikimų aukų nėra. Jie turi praeitį, linkę vartoti alkoholį ir narkotikus ir tai nėra tokia auka, kuri atsisės ir viską pasakos.“
 
Teisėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad dažniausiai teisme kova tarp aukos ir įtariamų nusikaltėlių yra visiškai nelygi.
 
„Socialinis darbuotojas stovi su nepilnamečiu, kitoje pusėje kaltinamasis su nerealiai stipria gynyba. Rungtis tokiame procese neįmanoma, juo labiau, vaikas prigąsdintas. Jis puikiai žino, kad neturi, kur grįžti, jis grįš pas tą patį tėvą, jį susiras sėbrai. Tai pasmerkta byla. Labai svarbu apsaugoti aukas, nes dabar jos bijo liudyti, jos daug  kartų apklausinėjamos. Šiaip reiktų apklausti vieną kartą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o jis tampomas, jis nieko nebenori, jis demoralizuojamas“, – problematiką dėsto A.Gutauskas.
 
Pavyzdžių, patvirtinančių teisėjo žodžius, apstu. Panevėžio apygardos teisme nagrinėtoje byloje visos nukentėjusiosios apklausos užtruko 42 valandas, kitoje byloje kaltinamųjų prašymu auka apklausta 11 kartų.
 
Beje, ne veltui nusikaltėliai dažniausiai neapsiriboja vietine rinka. Kai prekyba žmonėmis vykdoma skirtingose valstybėse, teisėsaugai tyrimai tampa komplikuoti.

„Tyrimas smarkiai išsitęsia laiko atžvilgiu, nes apima keletą valstybių. Nusikaltėliai viską išstudijavę, jie žino, kurioje šalyje jiems bus lengviau išsisukti, kur kokios sankcijos numatytos, – sako teisėjas. – Dažnai yra sąsajos tarp vietinių ir užsienyje veikiančių nusikaltėlių.“
 
Tiesa, teisėsauga šioje srityje didina apsukas. 2017 m. Lietuvoje jau buvo atliekamas 61 ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis, kai 2012 tokių tebuvo 11, o 2013 – 23. Kiekvienais metais jų skaičius auga.
 
„Pagrindus mes turime ir turime daug sėkmingai realizuotų prekybos žmonėmis bylų, – kalbėjo teisėjas. – Problema visose srityse dirbančių žmonių, kaip identifikuoti tokią auką, kai jis pats nežino, kad yra auka.“
 
Tačiau anot teisėjo, šiandien situacija tokia, kai prekybą žmonėmis bandoma įrodyti net tada, kai jos nebuvo.
 
„Dažnai prokurorai ir tyrėjai formuoja bylas ir kur reikia, ir kur nereikia prekybai žmonėmis. Ką aš kalbėjau apie pažeidžiamumą, dar reikia matymo, kad ta auka buvo išnaudota, ar buvo siekis ją išnaudoti, – sako A.Gutauskas. – Pavyzdžiui, jei tau pasiūlo darbą ir nuvažiuoji, dirbi tą darbą ir jis tau per sunkus ir tau nepatinka. Man žadėjo 1000 svarų, žadėjo butą, o moka 400. Mūsų teisėsauga kartais net daro tokias bylas ir mes Aukščiausiajame teisme žiūrime – nebuvo jokio išnaudojimo fakto. Kad nusikaltėlis nei slėpėsi, nei vengė kontakto, bandė padėti tam žmogui, bet jam tiesiog pačiam nepasisekė. Nevyriausybininkai dažnai mato tą auką, kur jos nėra.“

 
Dėmesio!
 
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
 
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
 
Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Vytenis Miškinis

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...