Kodėl manome, kad prekybos žmonėmis aukos – kvailiai, „lodariai“ ir slunkiai? ("15min.lt", 2013-10-26)

Susipažinus su prekybos žmonėmis aukų istorijomis daugeliui kyla aibė klausimų: kodėl jos užkimba ant nusikaltėlių kabliuko? Kodėl patiki nerealiais, neįtikėtinai skambančiais aferistų pažadais? Kaip šiais laikais, kai tiek daug kalbama apie įvairias grėsmes, vis dar pasikliaunama nepažįstamaisiais taip, kad jiems atiduodamas net asmens dokumentas?

Šešiolikmečiui buvo numatyta ilga vergystė Škotijoje, vagiliaujant iš parduotuvių. Keturi 18–26 metų Šilutės rajono gyventojai, veikdami organizuota grupe ir naudodami psichologinį smurtą, įkalbėjo Saugų vaikų namų auklėtinį vykti į Škotiją vogti, kad atidirbtų už neva parduotas kanapes negrąžintą skolą. Tačiau į nusikaltėlių tinklą patekęs paauglys nutarė netylėti ir apie jo išgabenimą į užsienį pranešė policijai. Bendromis Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Šilutės policijos komisariato pareigūnų pastangomis įtariamieji buvo sulaikyti šių metų balandžio 5-osios naktį, kai mikroautobusu bandė į užsienį išvežti šešiolikmetį. Pas vieną iš įtariamųjų – 18-etį D.I. aptikta narkotinių medžiagų, kito įtariamojo, 25 metų T.B., automobilio bagažinėje rastas neteisėtai laikomas dujinis revolveris.

Šią savaitę pranešta, kad šešiolikmetį į užsienį vagiliauti bandę išvežti šilutiškiai stos prieš teismą. Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas surašė kaltinamąjį aktą baudžiamojoje byloje dėl vaiko pardavimo, narkotinių medžiagų platinimo ir laikymo bei neteisėto ginklo laikymo. Keturių tomų baudžiamoji byla artimiausiu metu bus perduota nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui. Už vaiko pardavimą įtariamiesiems gresia laisvės atėmimo bausmė nuo 5 iki 15 metų.

Veža prostitucijai, darbams, vagystėms, elgetavimui

Galima sakyti, kad Saugų vaikų namų auklėtiniui pasisekė. Tačiau šio vaiko sprendimas kreiptis į teisėsaugos institucijas – viso labo reta išimtis. Tikrojo prekybos žmonėmis masto Lietuvoje niekas nežino, tačiau pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms teikianti organizacija „Lietuvos Caritas“ kasmet padeda maždaug 120 nukentėjusiųjų.

Iš Lietuvos, per Lietuvą į kitas šalis ir į Lietuvą gabenamos moterys ir merginos, siekiant jas seksualiai išnaudoti. Seksualinėms paslaugoms teikti ar fiktyvioms santuokoms sukurti jos išvežamos į Vokietiją, Airiją, Nyderlandus, Ispaniją, Švediją ir Jungtinę Karalystę. Vis dažniau pasitaiko atvejų, kai Lietuvos vyrai gabenami į Nyderlandus, Jungtinę Karalystę ar net Jungtines Amerikos Valstijas prievartiniam darbui vergiškomis sąlygomis. Remiantis valstybės institucijų pateiktais pranešimais, berniukai ir mergaitės iš Lietuvos verčiami vogti ar elgetauti užsienio šalyse.

Susipažinus su prekybos žmonėmis aukų istorijomis daugeliui kyla aibė klausimų: kodėl jos užkimba ant nusikaltėlių kabliuko? Kodėl patiki nerealiais, neįtikėtinai skambančiais aferistų pažadais? Kaip šiais laikais, kai tiek daug kalbama apie įvairias grėsmes, vis dar pasikliaunama nepažįstamaisiais taip, kad jiems atiduodamas net asmens dokumentas? 

„Nesvarbu, kad Šilutėje pareigūnai sulaikė tuos paauglį norėjusius išvežti nusikaltėlius: nei buvusios, nei būsimos to vaiko problemos juk neišsisprendė“, – liūdnai konstatavo „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė.

Neteisingi sprendimai dėl emocinio alkio

K.Mišinienė ragina šiukštu netikėti mitu, kad ant prekyba žmonėmis užsiimančių nusikaltėlių meškerės užkibę žmonės yra visiški kvailiai, lodariai ir slunkiai. Prekybos žmonėmis auka gali tapti bet kuris asmuo, kurio gyvenime atsiranda žmonių pardavėjas. Tačiau absoliučią aukų daugumą galima priskirti prie socialinės rizikos grupių.

Nuo prekybos žmonėmis nukenčia Lietuvos moterys ir mergaitės, kilusios iš vaikų namų ir valstybinių globos įstaigų, taip pat turinčios psichikos ar psichologinių sutrikimų. Aukų išsilavinimas dažniausiai labai menkas – nuo trijų iki devynių klasių. Rečiau į nusikaltėlių spąstus įkliūna žmonės su viduriniu ar profesiniu išsilavinimu. Aukos paprastai stokoja elementarių socialinių įgūdžių. „Kaip vaikų globos namų auklėtinis gali jų turėti, jei 12 ar 14 metų jį maitino ir rengė valstybė? Maistas atnešamas ir padedamas prieš nosį – vaikams neleidžiama jo gamintis patiems, neleidžiama auginti gyvūnų ir kuo nors rūpintis. Vaikų globos namų auklėtiniai nepatiria šilumos, išgyvena nuolatinį emocijų alkį, kuris vėliau pastūmėja priimti blogus sprendimus“, – kalbėjo K.Mišinienė.

Tą patį nesaugumą patiria ir socialinių rizikos šeimų vaikai: „Jie auga nepilnose šeimose, kur liejasi alkoholis, vyrauja nepriežiūra, didžiulis buitinis apsileidimas. Tada patys vaikai sau formuoja įgūdžius, tačiau tas formavimas būna labai vienpusiškas.“

Užprogramuoti tapti aukomis

K.Mišinienė atkreipia dėmesį, kad apie grėsmes aiškinti vaikų globos namuose gyvenantiems ar socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams yra ne tas pats, kas įspėti darnių, rūpestingų šeimų atžalas.
„Pirmaisiais dviem atvejais tu kalbi apie grėsmes, o tie vaikai to net nesuvokia, nes nuo pat gyvenimo pradžios jie yra aukos. Juk jei vaikui nesuteiki emocinio stabilumo, tai yra jo skriaudimas. Tačiau valstybė nežino, kaip tuos vaikus globoti tinkamai, todėl institucijos virto fabrikais, kur glaudžiasi šimtas, du ar trys šimtai vaikų vienoje vietoje“, – apgailestavo „Lietuvos Caritas“ atstovė. Dėl išvardytų aplinkybių jaunuoliai seka paskui bet kokį pažadą ar blizgutį. Todėl dažniausiai nusikaltimų organizatoriams net nereikia imtis išmoningų manipuliacijų ir įkalbinėjimų – pakanka pažadėti nuotykį.

„Mergaitės juk labai greitai įsimyli ir patiki bet kuo, o vaikinai visada svajoja užsidirbti tą savo centą. Milžiniškas skirtumas, ar tu gimnazijos abiturientui aiškini, kad nemokėdamas užsienio kalbos nevažiuok į svetimą šalį, neatiduok savo asmens dokumento, nepasitikėk nepažįstamais žmonėmis, ar apie tai kalbi su globos namų vaiku, kuris dar visai nematęs pasaulio. Išskyrus savo auklėtojus, kurie gali būti vienokie ar kitokie, jis daugiau neturi su kuo pakalbėti“, – aiškino K.Mišinienė.

Ji įsitikinusi, kad paskaitomis ir brošiūromis šios situacijos nepataisysi – tai būtų pernelyg paprasta ir primityvu: „Pati sistema jau iš anksto yra užkodavusi, kad šie žmonės taptų aukomis. Kur tik kas nors yra pažeidžiama, traumuota, ten atsiveria landa prekeiviui, suteneriui, manipuliatoriui.“

„O kas, jei pasiseks?“

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė irgi pabrėžė, kad žmonių pardavėjai turi labai gerą uoslę ir pirmiausia nusitaiko į labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes. Pastaraisiais metais viena iš jų tapo greitųjų kreditų bendrovių klientai, skęstantys skolų liūne.

„Žmonės turi skolų, kurių palūkanos kelis kartus viršija pasiskolintą sumą. Tokių skolų neįmanoma grąžinti, todėl bet koks darbo pasiūlymas užsienyje tampa šiaudu. Net žinodamas, kad turės dirbti vergiškomis sąlygomis, tas jaunuolis važiuos, nes vilsis: o kas, jei pasiseks?“ – kalbėjo A.Sipavičienė.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R.Ušinskas patvirtino, kad neretai aukos žino, ką turės daryti užsienyje. „Tačiau noras užsidirbti, pakeisti aplinką atrodo turintis daugiau privalumų. Be to, tų žmonių Lietuvoje niekas nelaiko: neretai tai būna vieniši, nei pastovaus darbo, nei nuolatinės gyvenamosios vietos neturintys iš dalies asocialūs, kartais nuo alkoholio ar kitų cheminių medžiagų priklausomi asmenys. Nusikaltėliai pasinaudoja jų pažeidžiamumu“, – sakė R.Ušinskas.

Įtikinti užtenka menko pažado

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro viršininkas Ramūnas Sarapas teigė, kad šiuo metu Panevėžio apskrityje atliekami aštuoni ikiteisminiai tyrimai, susiję su prekyba žmonėmis. „Tai tikrai nemažai – prieš kelerius metus turėjome vieną ar dvi bylas“, – palygino pareigūnas.

Didžiąją dalį bylų sudaro priverstinės prostitucijos atvejai, tačiau vis labiau pastebima tendencija, kai žmonės į užsienį išgabenami nusikaltimams atlikti. „Šiandien viename tyrime turime dvylika nukentėjusiųjų. Visi jie kalba apie tai, kad į užsienį buvo išvežti dėl vienokio darbo, tačiau buvo priversti daryti kitką“, – pasakojo R.Sarapas. Jis neneigė, kad yra ir tokių atvejų, kad žmonės iš anksto žino, kad užsienyje vogs ar užsiims prostitucija: „Tačiau jie tikrai nežino, kad dirbs vergiškomis, žiauriomis, skausmingomis ir žeminančiomis sąlygomis, kad nieko neuždirbs. Įsivaizduokite, žmogus savo rankose laikė kelių dešimčių tūkstančių eurų vertės grobį, o už tai gavo vos 100 litų“, – kalbėjo pareigūnas.

Kodėl tuomet nusikalstama antrą, trečią kartą? „Tikima, kad kitą kartą uždirbs daugiau. Kiek atvejų Lietuvoje, kai žmonės už dyką dirba pusę metų, vildamiesi, kad kitą mėnesį jiems viską sumokės? Pažadais galima užkariauti pasaulį“, – neabejojo R.Sarapas.

Provincijoje – visai kita Lietuva

K.Mišinienė neramina tai, kad metų metais tos pačios socialinės grupės įtraukiamos į prekybos žmonėmis pinkles. Ji apgailestauja, kad didžiausia atsakomybė, sprendžiant šią problemą, tenka teisėsaugos institucijoms ir nevyriausybinėms organizacijoms. Tuo metu valstybinės socialinės tarnybos, vaikų teisių apsaugos skyrių darbuotojai užima pasyvaus stebėtojo vaidmenį.

„Koks rambumas, koks nejautrumas iš jų sklinda. Ten žmonės linkę dalyti pašalpas, klijuoti etiketes ir grūmoti pirštu: „Tie alkoholikai – tik prageria pašalpas ir niekuo nesirūpina.“ Toks požiūris rodo baisiai siaurą akiratį ir netoleranciją. Kai Norvegijoje vogusių vaikų grupė buvo grąžinta į Tauragės kaimus, vietos socialinių darbuotojų teiravomės: „Negi jūs nematėte, kad šitie vaikai ruošiami išvežti?“ Žinote, koks buvo atsakymas? „Aj, šitie? Jie ir gimė vogti. Ką jiems daugiau veikti?“ Šis požiūris ir suka prekeivių žmonėmis malūną, o ne tai, kad vaikai baigė šešias klases ar kad jų panagės juodos“, – konstatavo „Lietuvos Caritas“ atstovė.

Nuo realybės atitrūkusius didmiesčių gyventojus ji ragina išvykti pasidairyti po šalies provinciją – ten jie išvys visai kitą Lietuvą: „Mes nesuvokiame, kaip žmonės tampa nusikaltėlių įkaitai, nes visai nepažįstame tos Lietuvos. Pavyzdžiui, Tauragės rajone žiaurus nedarbas, matai stoviniuojančius jaunus žmones, nežinančius, ko imtis, kaip gyventi.“

Ir aukos, ir nusikaltėliai – tarp mūsų

K.Mišinienė pabrėžia, kad prekybos žmonėmis aukos negyvena vakuume: „Jos gyvena tarp mūsų, jos yra su mumis. Mums tenka didelis iššūkis jas atpažinti ir tinkamai sureaguoti.“

R.Sarapas atkreipia dėmesį, kad ir nusikaltėliai dažnai niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių. „Tai, kad jie vakare grįžta į šeimą, augina vaikus, nereiškia, kad dieną neišveš žmogaus parduoti. Jie mąsto labai paprastai: jei gali pasidaryti pinigų, tai ir pasidarai. Jei tam reikia parduoti žmogų, tai jį ir parduodi: nieko asmeniško – tik biznis. Tokia realybė“, – kalbėjo R.Sarapas.

Žmonių prekyba užsiima nebūtinai teisėsaugai žinomi, kriminaliniai veikėjai. Tai gali būti aukštuosius mokslus baigę, inteligentiški ir net visuomenėje gerbiami asmenys.

2012 m. buvo išnagrinėtos trys bylos ir nuteisti 7 asmenys už prekybą žmonėmis, siekiant juos seksualiai išnaudoti. Visiems nuteistiesiems skirtos laisvės atėmimo bausmės nuo 4 iki 7 metų.

Negauta pranešimų, kad būtų tiriamas prekybos žmonėmis nusikaltimas, prie kurio būtų prisidėjęs koks nors valstybės pareigūnas, taip pat nepranešta apie persekiojamą, teisiamą ar nuteistą su tokiu nusikaltimu susijusį valstybės pareigūną.

Dovilė Jablonskaitė

Publikuota 2013 m. spalio 26 d. www.15min.lt

 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...