Kaip sadistai lietuvaičiai ispanų suteneriams merginas vežė (II) ("balsas.lt", 2013-12-09)

Praėjusiame „Akistatos“ numeryje pradėta pasakoti apie vieną skandalingiausių Lietuvoje prekybos žmonėmis bylą, kuri buvo tiriama gerą dešimtmetį, ir dar taip, kad iš 30 nukentėjusiųjų teliko 3, o iš 13 nustatytų merginų pirklių į kaltinamųjų suolą sėdo tik 5.

Aplaidžiai dirbo

Pasigilinus į šios bylos detales, aiškiai matyti, kad pareigūnai dirbo atbulomis rankomis. Jie nesivargino merginų parodymus užfiksuoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pasirūpinti, kad nukentėjusiosios jaustųsi saugiai – tam Lietuvoje veikia katalikiška organizacija „Caritas“, teikianti pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms. Todėl šiuo metu tokie rasiai, olegai, žilvinai, dariai, giedriai – visų nebeįmanoma išvardinti – jaučiasi drąsiai, nes jų padarytiems nusikaltimams suėjo senaties terminas!

Kai kuriems merginų pardavėjams įtarimai buvo pareikšti dar 2003-iaisiais, o kiti apklausti 2007-2009 metais. Visi įtariamieji lyg susitarę tvirtino, kad jokių merginų niekur nevežė, nė vienos nepardavė. O jei ir vežė, tai, girdi, jos pačios prašėsi nuvežti į užsienį, nes ketino ten „kažkur“ padirbėti.

Laikė sode

Iš Lizos parodymų: „2001 metų spalį su savo drauge Jolanta nuvykome į Panevėžį pas jos draugę – Jolanta ten turėjo susitvarkyti kažkokius reikalus. Kelias dienas pas tą draugę viešėjome. Vieną dieną pas tą merginą atvyko jos pažįstamas Justas (vėliau mergina jį atpažino kaip Justiną G. – aut. past.) su keletu jaunuolių, tarp kurių buvo ir Darius (Darius B. – aut. past.). Jie buvo malonūs, jokių įtarimų nesukėlė. Pasiūlė važiuoti pasilinksminti. Mes su Jolanta sutikome. Tačiau po baliaus mūsų nebepaleido ir nuvežė į sodą, maždaug už 2-3 kilometrų nuo Panevėžio.“

Mergina puikiai įsiminė namą, kuriame buvo uždaryta ir mušama, kankinama bei žaginama, tačiau pareigūnų ta nusikaltimo vieta kažkodėl nesudomino.

Iš Lizos parodymų: „Sode mus su Jolanta laikė apie savaitę, akylai saugojo, kad nepabėgtume. Mus mušė ir žagino. Justas sakė, kad jei su juo „nesidulkinsiu“, tai tuomet visi mane „patvarkys“. Kadangi mušė ir grasino, sutikau. Be to, Justas iš manęs atėmė pasą. Tame sode buvo ir Darius, ir dar keli man nepažįstami vaikinai. Vėliau atvažiavo ir toks Rasius (vėliau atpažintas kaip Rasius D. – aut. past.). Tie jauni vyrai pasiūlė man ir Jolantai važiuoti į Ispaniją braškių rinkti. Girdi, reikės dirbti 3 mėnesius, gausime gerą atlyginimą. Aiškino, kad Ispanijoje mus pasitiks Justino sesuo Kristina ir padės. Nors įtariau klastą, tačiau pasirinkimo neturėjau – pabėgti buvo neįmanoma. Kol buvome sode, Jolantai padarė suklastotą pasą ir liepė išmokti anketinius to paso duomenis. Pamenu tik tiek, kad pasas buvo kažkokios merginos iš Klaipėdos. Kai dokumentai buvo sutvarkyti, mus su Jolanta įgrūdo į automobilį ir išvežė Tauragės kryptimi. Tauragėje, vienoje degalinėje, laukė „Audi 100“ ir vyras, vardu Žilvinas (vėliau atpažintas kaip Žilvinas S. – aut. past.). Mus persodino į to Žilvino automobilį, kartu įsėdo ir Rasius. Nuvežė į sodo namelį prie Tauragės. Aš nugirdau, kaip tie vyrai šnekėjosi, kad į Ispaniją mus veš Žilvinas, o atlygį už tai jis gaus iš Ispanijoje gyvenančių asmenų. Mane nuolat gąsdino: esą jeigu pabėgsiu ar šauksiuosi pagalbos, bus susidorota ne tik su manimi, bet nukentės ir mano šeima. Taigi vieną vakarą mus įsodino į Žilvino vairuojamą automobilį, kartu važiavo ir Rasius. Jis pamokė, kad važiuojant per Lietuvos ir Lenkijos sieną, jei pareigūnai klaustų, privalau sakyti esanti jo mergina ir važiuojanti pas gimines į užsienį. Prigrasino apie Ispaniją neprasitarti. Pasienyje Jolanta dėl suklastoto paso buvo išlaipinta, jie visi buvo apklausti. Tiek buvau prigąsdinta, kad paprašyti pagalbos bijojau.“

Derėtų atkreipti dėmesį, kad byloje yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos raštas, jog Lizos minėtą išvykimo į Ispaniją dieną Lazdijų PKP kirto tik ji ir du vyriškiai – jokios Jolantos nebuvo ir jokia baudžiamoji byla dėl pasinaudojimo suklastotu pasu nebuvo pradėta... O Liza, apklausta ir dar po poros metų, atkakliai laikėsi tos pačios versijos: Jolanta tikrai važiavo, bet „užkliuvo“ dėl suklastoto paso...

Bausdavo dėl menkniekių

Iš Lizos parodymų: „Toliau kelionę tęsėme trise. Pasiekus San Chavierą, mane perdavė kitam lietuviui, o šis kartu su Rasiumi nuvežė iki tokio pastato grotuotais langais. Jie sakė, kad tai – prostitučių klubas. Prieš tai Žilvinas dar įdavė man du krepšius su drabužiais, kuriuos esą turėsiu vilkėti. Vyrai atsivedė dar 3 merginas ir įsodino į automobilį. Važiuojant tos merginos manęs paklausė, ar aš žinau, kur mane veža. Atsakiau, kad rinkti braškių. Jos ėmė juoktis ir paaiškino, kad visos dirbsime prostitutėmis. Nuvežė į naktinį klubą, kurio savininkas buvo toks Manola.“

Nukentėjusiosios, kurios išdrįso duoti parodymus, tvirtino, jog Angelas Peresas Galardas ir Joakimas Romeras Alarkonas, klubo „Night Club 88“ (Mursijos regionas pietryčių Ispanijoje) savininkai, o ypač Manola-Manuelis Salazaras Pelegrinas, klubo „2000“ savininkas, buvo labai žiaurūs merginoms. Jie versdavo jas aptarnauti iki 10 klientų per parą. Merginos privalėdavo paisyti visų klientų norų – pasitaikydavo ir iškrypėlių, kurie merginas kankindavo, žagindavo įvairias būdais. Pasak nukentėjusiųjų, kiekvienas klientas turėdavo sumokėti 80 eurų už pusvalandį. Jos privalėdavusios atidirbti klubų savininkams po milijoną pesetų, o vėliau – po 6000 eurų. Iš merginų uždirbtų pinigų būdavo atskaičiuojama už maistą, drabužius, kosmetiką ir buto nuomą. Lietuviams, tiekusiems „gyvąsias prekes“, ispanų suteneriai mokėdavo iki 3000 eurų už kiekvieną merginą.

Merginas, pasipriešinusias ir nesutikusias aptarnauti klientų ar šiaip kuo nors neįtikusias, jau nekalbant apie bandymą pabėgti, Manola ir jo parankiniai žiauriai mušdavo, smaugdavo laidu, į burną įkišę šautuvą žadėdavo nušauti, leido narkotikus, žalodavo ir žagindavo. Ne viena, ištrūkusi iš pragaro, vėliau prasitarė, kad Manola yra nužudęs ne vieną merginą.

Negailėjo saviškių

Žiaurūs merginoms buvo ir lietuvių prekeivių gaujos nariai, pardavinėdavę savo tautietes minėtų klubų savininkams.

Iš Robertos parodymų: „Į Ispaniją mane įkalbėjo važiuoti Lijana, o nuvežė Lapė (atpažintas kaip Tadas K. – aut. past.). Kaip ir kitos, pakliuvau pas Manolą. Tame klube dirbau gal savaitę – pasirinkimo neturėjau, visos buvome saugomos ir laikomos užrakintos. Susipažinau su tokia Julija, kuri sakėsi atvežta iš Tauragės. Abi nutarėme bėgti, nes Julija sakė susipažinusi su lietuviais, kurie galėtų padėti. Jie prisistatė esą Žilvinas ir Gintaras (vėliau atpažinti kaip Žilvinas S. ir Giedrius S. – aut. past.), tvirtino su šeimomis gyvenantys Ispanijoje. Tačiau jie mus nuvežė į kažkokį butą, kur gyveno 4 ar 5 lietuviai. Ateidavo ir daugiau jų – jie gerdavo ir susimušdavo. Tame bute gyveno ir toks Oncė (vėliau atpažintas kaip Andrius Pavilionis – aut. past.). Jis mane ir Juliją nuolat mušdavo, spardydavo, smaugdavo, degindavo cigaretėmis rankas ir krūtinę, badydavo adatomis panages ir po kelis kartus per dieną reikalaudavo lytinių santykių. Negana to, nuvežė į kitą butą, kur gyveno keturi 20-30 metų lietuviai. Tie vyriškiai mane ir Juliją kelis kartus skandino vonioje, pilnoje vandens, ir žagino įvairiais būdais.“

Ar šiuos parodymus užrašinėję pareigūnai nešiurpo iš siaubo? Ko gero, ne, nes daugelis tų žagintojų iki šiol ramiai sau leidžia dienas laisvėje.

Vėliau šios merginos buvo vežiojamos iš vieno klubo į kitą, kol pagaliau kažkurie iš tų žiauruolių sutiko paleisti Robertą už 1000 eurų. O kas tuokart nutiko Julijai, Roberta nežino. Mergina buvo tiek įbauginta savo skriaudikų, jog per apklausas Lietuvoje ji tvirtino nenorinti būti pripažinta nukentėjusiąja, bijanti dėl savo gyvybės, todėl teisme neliudysianti. Niekas nepasirūpino, kad šiai merginai būtų suteiktas anonimiškumas, suteikta visokeriopa pagalba.

Nedirbsi – nužudysim

Panašų pragarą perėjo ir kitos nukentėjusiosios. Kai kurioms pavyko pabėgti per ispanų policijos reidus minėtuose klubuose, o kai kurioms ištrūkti padėjo gailestingi klientai.

Iš Miglės parodymų: „Man ir pusseserei Monikai Lijana (Pomerneckienė – aut. past.) pasiūlė darbą Ispanijos žemės ūkyje. Įtariu, jog mus supažindino mergina, pati nuo jos nukentėjusi ir jau dirbusi prostitute (Miglė nurodė pareigūnams merginos duomenis, toji mergina irgi pripažinta nukentėjusiąja – aut. past.). Atvykus į Ispaniją, buvome apgyvendintos kažkokiame bute. Mums leido išsimaudyti ir pailsėti. Kai aš nuėjau miegoti, mano pusseserė pasikalbėjo su Rasiumi (atpažintas kaip Rasius D. – aut. past.). Šis jai ir pasakė, kas mūsų laukia. Kitą dieną buvome nugabentos į greta San Chaviero (Mursijos regionas) esantį naktinį klubą „2000“, pas Manolą (atpažintas kaip Manuelis Salazaras Pelegrinas – aut. past.). Šis atėmė iš mūsų pasus ir davė juodus drabužius su didžiulėmis iškirptėmis, liepė apsirengti ir eiti dirbti. Mano pusseserė ėmė klykti. Tačiau tuoj gavo mušti. Mums buvo pasakyta, kad mes visą gyvenimą iš čia neišeisime. Sakė, jog viena jau bėgo, tai dabar – nebegyva. Dar sakė, kad sudoros ir mus, niekas niekada mūsų nesuras...“

Tūkstančiai merginų

Kiek ir kam už jas buvo sumokėta, Miglė nežino. Pas Manolą jai teko kęsti apie metus. Po to ją išpirko vienas vyras ir nuvežė į imigrantų integracijos centrą. Ten ji išmoko ispanų kalbos, susirado darbą.

Pakartotinai apklausta mergina patikino, kad Manola buvo itin žiaurus – mušdavo ir žagindavo visas iš eilės. Jam talkino ir tokia Mamita (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo Marija Soledada Iglesijas Garsija – aut. past.), kuri rinkdavo iš prostitučių mokesčius už butą, maistą, kosmetikos reikmenis ir kt. bei bausdavo nepaklusniąsias.

Ispanijoje davęs parodymus „Blue Star“ klubo savininkas Angelas Sančesas Suero teigė neprisimenąs, kad jo klube būtų dirbusios lietuvaitės (jam buvo nurodytos konkrečios pavardės – aut. past.). Na, esą jeigu pamatytų jų veidus, tai gal ir atpažintų – mat 2001-2002 metais tų merginų buvę tūkstančiai (!), ir ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių. Girdi, jos pačios iš anksto paskambindavo ir paklausdavo, ar yra tuščių vietų, tada apsistodavo jo klube esančiuose kambariuose, bet tik trumpam laikui.

A. S. Sueras, anot jo, iš merginų imdavęs mokestį „tik“ už kambarį ir maitinimą – 8000 pesetų. Jų darbas buvęs „bendrauti“ su klientais prie baro. Jeigu pačios merginos norėdavusios, tai jos teikdavusios seksualines paslaugas. Girdi, pinigai už tokias paslaugas likdavę joms pačioms. Nė vienos jis nevertęs užsiimti prostitucija, niekas jam merginų nevežęs, niekam jis pinigų už merginas nemokėjęs. Tačiau kai kuriuos prekiautojus merginomis „Blue Star“ savininkas atpažino iš jam pateiktų nuotraukų, tik tikino neva nežinąs, ką jie jo klube veikę.

Vangus tyrimas

Po ilgų paieškų, kas galėtų pakomentuoti šią dešimtmečio bylą ir paaiškinti, kodėl taip ilgai buvo tirta, kodėl nebuvo atlikti visi procesiniai veiksmai, šių eilučių autorei pavyko išsiaiškinti štai ką. Ikiteisminis šios bylos tyrimas buvo pradėtas 2003 metų vasarą Panevėžio apskrities VPK, jį kontroliavo dabar jau buvęs Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ramūnas Vilimavičius. Tačiau iki 2007 metų, kuomet šis prokuroras už įstatymų pažeidimus ir prokuroro vardą žeminančius poelgius gavo tarnybinę nuobaudą (buvo perkeltas į žemesnes pareigas) ir išėjo iš darbo, tyrimas mažai tepasistūmėjo į priekį: 2003-2004 metais tebuvo užrašyti 4 nukentėjusiųjų parodymai ir įtariamiesiems A. Solomianiukui, Juozui Jutkevičiui, Dariui G. bei Giedriui S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti! Kruopščiai studijuojant šią bylą, nejučia kyla minčių: kas galėtų paneigti, kad kažkas buvo suinteresuotas šią bylą numarinti?

Vėliau byla nugulė į stalčių, iš kurio ją pagaliau ištraukė Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai. Kaip paaiškino šio biuro Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos vyriausiasis tyrėjas Tomas Puškorius, per tą laiką įtariamieji išsislapstė, o nukentėjusiosios, ištrūkusios iš savo kankintojų ir išnaudotojų gniaužtų, pačios kaip įmanydamos stengėsi „susilopyti“ savo sudraskytus gyvenimus ir nebenorėjo prisiminti viso patirto košmaro. „Ką galėjome, tą padarėme, – sakė T. Puškorius. – Jau ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo pridaryta klaidų, kurias sunku, o kartais neįmanoma ištaisyti. Be to, ispanai neskubėjo atsakyti mums ir į teisinės pagalbos raštus. Galbūt taip atsitiko todėl, kad tai buvo viena pirmųjų tokių bylų – tais metais dar nebuvo suformuota tokia nuostata ir praktika, kokią turime šiandien.“

O panagrinėjus kai kurių įtariamųjų biografijas, paaiškėja, kaip šauniai per tą dešimtmetį jie „išsiskalbė marškinius“: tapo vadybininkais, solidžiais verslininkais, apgynė net magistro laipsnius... O tuo tarpu jų aukos ir šiandien dar tirta iš baimės, vos išgirdusios savo kankintojų vardus ar pamačiusios į šiuos išgamas panašų žmogų.

TIK FAKTAI:

2007 metais, po daugybės ispanų policijos reidų į jau minėtus klubus, Ispanijos Karališkasis teismas 35,5 metų į kalėjimą pasiuntė žiaurųjį Manolą-Manuelį Salazarą Pelegriną; jis buvo apkaltintas žmogžudystėmis, nelegaliu ginklų bei narkotikų laikymu, pelnymusi iš prostitucijos ir kitais sunkiais nusikaltimais.

Kartu su Manola į kaltinamųjų suolą turėjęs sėsti suteneris iš Venesuelos Hektoras Jezusas Ardila teismo nebesulaukė – mirė tardymo izoliatoriuje.

Klubo „2000“ vadybininkas Chuanas Paganas Bernalis, taip pat apkaltintas žmogžudyste, smurtavimu ir kitais sunkiais nusikaltimais, už grotų kalės 24 metus.

Mamita-Marija Soledada Iglesijas Garsija ir klubo „2000“ apsaugininkas Luisas Fernandas Herera Monsalvė laisvės buvo netekę 8 metams.

Po 8 metus kalėjimo buvo gavę ir du lietuviai: panevėžietis A. Povilionis-Oncė ir tauragiškis V. Povilionis.

2011-ųjų birželį Vilniaus apygardos prokuratūros Labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo skyriaus prokuroro nutarimu Giulnaros Gadžijevos-Murugananthan, Raimondo Stanciko, Andriaus Povilionio, Manuelio Salazaro Pelegrino-Manolos, Angelo Pereso Galardo, Joakimo Romero Alarkono bei kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą. Kaip vyksta šis tyrimas, ar jis jau baigtas, pareigūnai dar nelinkę atskleisti.

Komentaras 

Kristina MIŠINIENĖ, Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ vadovė:

Įsivaizduokite, kad nuo jūsų gyvenimą sugriovusio nusikaltėlio nukentėjote 2002 metais, 2006-aisiais buvote pirmą ir paskutinį kartą pakalbintas policijos pareigūnų, na, o 2012 metais gaunate laiškelį su grėsmingu reikalavimu atvykti į teismą. Tikriausiai toks scenarijus daugeliui mūsų, net ir negirdėjusiems apie jokias žmogaus teises ar aukų apsaugos direktyvas, pasirodytų absurdiškas. Tačiau dideliam būriui merginų, iš įvairių Lietuvos miestelių įviliotų į prostitucijos košmarą Ispanijoje, tai – brutali realybė. O ir iš to būrio, kažkada taip laukusio teisingumo, teismo duris šiandien varsto vos pora nukentėjusiųjų – kitos jau seniai numojo ranka į bet kokį jas sutrypusių veikėjų teisinį persekiojimą, išsikėlė gyventi į užsienį, dingo, kažkur pražuvo...

Tokia neįtikėtina proceso eiga tikriausiai džiaugiasi tik grupė sutenerių ir prekeivių žmonėmis – verbavusių patiklias moteris, gabenusių jas naktinių klubų savininkams, prievartavusių ir žalojusių nepaklusniąsias... Keliems iš šių „verslininkų“ ar „visai niekuo dėtų pašalinių žmonių“ ypač pasisekė – suėjo senaties terminas, jie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės už įvykdytus nusikaltimus.

Ši prekybos žmonėmis byla, atsižvelgiant į nusikalstamų veikų mastą ir organizuotumą, galėjo tapti strategine Lietuvos byla, parodančia teisinio persekiojimo jėgą ir neišvengiamumą. Bet vietoj to – ikiteisminio tyrimo parodija, kai nė vienos nukentėjusiosios parodymai nepatvirtinti pas teisėją, neatlikta nė viena akistata ar atpažinimas. Ir dar tie ilgi ilgi metai, kai byla mėtėsi policijos tyrėjų ar juos kontroliavusių prokurorų stalčiuose...

O gal vis tik kas nors išdrįstų ir atsiprašytų visų nukentėjusiųjų, taip ir nesulaukusių teisingumo? Kartu – mus užtikrintų, kad tai daugiau nepasikartos?

Aurelija Žutautienė

Publikuota 2013 m. gruodžio 09 d. www.balsas.lt

 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...