Kaip Norvegijoje dirba prostitutės iš Lietuvos: neįtikėtina, ką vienas žmogus gali padaryti kitam ("delfi.lt", 2015-04-20)

Lietuvoje apsilankiusių pareigūnų iš Norvegijos pasakojimai šokiruoja. Nuolat su prekybos žmonėmis aukomis susiduriantys specialistai DELFI atvirai papasakojo ir apie tai, kaip atrodo savo kūną Norvegijoje pardavinėjančių lietuvaičių gyvenimas.
 
Norvegas Rune Sivertsenas jau 10 metų tiria bylas, susijusias su prekybos žmonėmis atvejais. Lietuvės – dažnos jo klientės. Tyrėjas neslepia – taip yra todėl, kad jos gundosi lengvais pinigais, svajoja apie prabangų gyvenimą ir mano, kad yra ypatingos – nors ir žino, kad prostitutės dažniausiai miršta sumuštos, išprievartautos ir apsvaigusios nuo narkotikų kažkur nežinomos gatvės kampe, mano, kad joms taip nenutiks.
Anot jo, vienetai lietuvių prostitutėmis tampa per prievartą, būna pagrobtos ar joms būnama grasinama. 99 proc. jų į šį verslą pasuka savo noru.
 
Jo kolega Tore Fiaeris visą savo laiką skiria tam, kad žmonių išnaudojimo atvejų būtų kuo mažiau. Ilgą laiką policijos pareigūnu dirbęs vyras šiuo metu atstovauja asociacijai, bandančiai išspręsti prekybos žmonėmis aukų problemas ilgalaikiame kontekste – rašo projektus, svarsto galiojančių įsakymų pataisas, diskutuoja, kaip pakeisti dabartinę situaciją.
 
„Neįtikėtina, ką vienas žmogus gali padaryti kitam. Patikėkite, net po daug darbo metų tai – šokiruoja“, – DELFI sakė jis.

Abu šie vyrai į Lietuvą atvyko tam, kad su lietuvėmis prostitutėmis daugiau nesusitiktų. Pasak jų, naivu tikėti, kad šis darbas atneš turtus – lengvų pinigų nebūna.

Šypsenos slepia skaudžią patirtį

„Dar nesutikau nė vienos prostitutės, kuri taptų milijoniere. Vienintelės sėkmės istorijos, kurias žinau – merginų, kurios metė šią veiklą“, – DELFI sakė R. Sivertsenas.

Nors pardavinėti savo kūną Norvegijoje yra legalu, baudžiami tik įsigyjantys šias paslaugas, tyrėjas sako, kad nė viena jo pažįstama mergina tokia savo veikla nėra patenkinta.
 
Kaip aiškino R. Sivertsenas, tokie įstatymai Norvegijoje priimti tam, kad merginos nebijotų skųstis, kad yra išnaudojamos, apie tai papasakojusios pareigūnams nebūtų nubaustos, bet joms būtų suteikta visa reikiama pagalba: „Jei tu tapai prostitute – tai ne mūsų reikalas, tačiau jei nori iš to pasitraukti, tačiau negali – įsikiša policija“.

„Už gražios išvaizdos, šypsenos dažnai slepiasi sužalota siela, purvinas vidus. Kartais tos merginos iš tiesų atrodo laimingos ir patenkintos savo darbu, bet užtenka tik kiek ilgiau pakalbėti, įgyti pasitikėjimą ir sužinai, kad jų gyvenimas – baisus“, – patikino jis.

Todėl, anot tyrėjo, dauguma prostitučių ir rūko, vartoja alkoholį ar narkotikus – jos taip bando pamiršti tai, ką teko patirti

Vos atvykus sumušė, išprievartavo ir apsvaigino narkotikais

„Sunkiausia mano byla, kurią kada turėjau, buvo pati pirmoji. Viskas sukosi aplink lietuvę ir rusę. Abi jos susipažino su vienu vaikinu, kuris joms pažadėjo, kad jei tik šios vyks kartu su juo į Norvegiją, gyvens labai prabangiai“, – pradėjo pasakoti jis.

„Visi žmonės vienodi. Jie svajoja apie amžiną meilę, didelį ir gražų namą su dideliu kiemu ir baseinu, vaikus. Prostitucija užsiimančios merginos – lygiai tokios pačios kaip ir kiti žmonės“, – pridūrė T. Fiaeris.

„Taip, jos svajojo apie tą patį, tačiau vos atvykusios į Norvegiją buvo sumuštos ir išprievartautos, apsvaigintos narkotikais. Norėjo jas pripratinti prie sunkaus gatvės gyvenimo. Nepaisant to, skųstis jos nepuolė. Kai pareigūnai pirmą kartą jas pamatė gatvėje, jos pasakė savo vardus, buvo pakankamai optimistiškai nusiteikusios. Tik po kelių savaičių viena mergina prabilo – „Gyvenu siaubingą gyvenimą“. Pradėjome bylą, kuri truko daugiau nei vienerius metus. Buvo nuteista 11 asmenų“, – pasakojo R. Sivertsenas.
 
Dabar lietuvė, apie kurią pasakojo R. Siverstsenas, gyvena viename nedideliame Lietuvos mieste. Kaip moralinę kompensaciją ji gavo maždaug 80 tūkst. eurų kompensaciją, už kurią nusipirko butą, iš savo motinos pasiėmė sūnų, kurį buvo palikusi prieš išvykdama į Norvegiją, dirba.

„Sugrįžti prie normalaus gyvenimo po tokio yra sunku, bet jai pavyko. Nors šis įvykis nutiko prieš 10 metų, jai iki šiol padeda psichologai, ji bendrauja su specialistais, kurie konsultuoja ją, bando įtikinti, kad tai – ne jos kaltė, motyvuoja, kad turėtų jėgų ir nepasiduotų. Po tokios patirties moterys yra sugniuždytos. Kartais laikotarpis, per kurį jos apsipranta su pasikeitusiu gyvenimo ritmu, trunka ir kelerius metus“, – sako jis.

Susikūrė naują gyvenimą

Tačiau neslepia – būna ir tokių merginų, kurios „atkrenta“ – vėl grįžta į gatvę.

„Net ir išgelbėtos, žiaurius išgyvenimus patyrusios moterys, būna, grįžta prie prostitucijos. Dažnai dėl to, kad turi problemų šeimoje, tad pinigai, daug jų, joms yra reikalingi. Neretai tokios moterys viską, ką uždirba, siunčia šeimai ar sergantiems giminaičiams, Lietuvoje likusiems vaikams. Būna ir tokių, kuriuos neranda gerai apmokamo darbo. Dirbdamos įprastai jos uždirba tik būsto nuomai ir maistui, tačiau malonumams, pramogoms neužtenka. Prieš 10 metų buvo daug tokių, kurios prostitutėmis dirbdavo, nes vartojo narkotikus – reikėjo pinigų jiems, tačiau dabar situacija kitokia. Prostitutėmis dažniausia dirba normalios ir intelektualios moterys“, – pasakojo R. Siverstsenas.

Norvegijoje policijos pareigūnai nuolat stebi prostitutes, tad visuomet pastebi ir naujai atvykusias merginas. Tiesa, įgyti „naujokių“ pasitikėjimą neretai yra labai sunku. Kartais tai trunka kelias savaites, kartais – mėnesius, o kartais – kelerius metus.

„Dalis merginų bijo policininkų. Jos mano, kad pareigūnai – korumpuoti, gal turi karčios patirties. Kita dalis galvoja, kad jie yra pažįstami su jų sąvadautojais, ar kad jomis pasinaudos. Tikrai nebūna taip, kad net ir skriaudžiamos merginos išdrįsta prieiti ir pasakyti: „Labas, aš prievartos auka“. Įvairių organizacijų atstovai bendradarbiauja su merginomis, su jomis šnekasi, duoda maisto, prezervatyvų. Tai – ilgas procesas – ryšio užmezgimas. Po truputėli bandoma merginas ištraukti iš gatvių“, – pasakojo jis.

Už kartą – 30-80 eurų

Paklaustas, kaip atrodo lietuvių prostitučių gyvenimas Norvegijoje, jis pasakojo, kad tai nė iš tolo neprimena to, kas įsivaizduojama.
 
„Per naktį jos aptarnauja 5-10 klientų. Dažnai visus uždirbtus pinigus atiduoda sąvadautojui, kuris parūpina lovą. Negauti jokių pinigų už tokį darbą – normalu. Iš pradžių sąvadautojai merginas įtikina, kad šios turinčios atidirbti už kelionės išlaidas, būsto, kur neretai tėra tik ta viena lova, nuomą, už tai, kad jie joms surado darbą. Bėga mėnesiai, kartais praeina ir visi metai, tačiau merginos algos negauna arba nereguliariai gauna labai mažai pinigų. Iš pradžių jos bijo, bando kovoti, bet paprastai po metų su tokia situacija susitaiko, nebesiskundžia, nes būna pavargusios, įtikina save, kad nėra jokių galimybių ištrūkti“, – pasakojo tyrėjas.

Pasak T. Fiaerio, tokios merginos dirba neskaičiuodamos darbo valandų. Kartais jų diena prasideda 17 val., o baigiasi vidudienį.

„Prostitutės kaina Norvegijoje, Oslo gatvėse, yra maždaug 30-80 eurų. Aišku, merginos tų pinigų negauna, bet sąvadautojams tai pelningas verslas. Kaip jie sako, narkotikus ar ginklą pardavei vieną kartą ir nebeturi, o merginą gali parduoti daugybę kartų. Mums, savo ruožtu, su prostitucijos bylomis dirbti sunkiau nei su prekybos narkotikais ar ginklais. Tu prieš save matai žmogų, o ne, pavyzdžiui, maišelį su heroinu“, – pastebėjo jis.

Pyktį kėlė sąvadautojo prievarta

Skaudžiamų prostitučių pareigūnai ieško ne tik gatvėse. Jie lankosi ir internetiniuose tinklalapiuose, skelbiančiuose apie tokias paslaugas teikiančias merginas.

„Policijos pareigūnai apsimeta klientais, susitaria, kad susitiks su mergina, o pas ją atvykę pasakoja, kas iš tiesų jie yra. Tiesa, 90 proc. merginų dėl to pradeda pykti, sako „Tu mane apgavai, aš praradau pinigus“. Tad, kaip minėjau, tikrai mažai yra atvejų, kai merginos prostitutėmis dirba ne savo iniciatyva, pavyzdžiui, būna atvežamos ir įkalinamos. Matome daug daugiau psichologinės priklausomybės atvejų. Galima būtų sakyti, kad gal tokių, įkalintų, merginų nerandame, bet juk sąvadautojai apie naujas merginas turi pranešti, turi joms rasti klientų, nuolat tikriname visus mums žinomus kanalus“, – patikino R. Sivertsenas.

Tiesa, jis pamena, kad buvo atvejis, kai viena lietuvė policijai skambino verkdama į ragelį ir prašydama pagalbos, norėdama, kad ją išvaduotų. Įdomu tai, kad ji buvo pikta ne dėl to, kad ją įdarbino prostitute, o dėl to, kad jos sąvadautojas, kaip ji sakė: „draugas“, ją prievartaudavo.

„Sąvadautojai mano, kad jų pareiga yra nuolat prievartauti tokias merginas, jie priima tai kaip savo teisę – „paimti ją“, tačiau merginoms tai – aiški prievarta“, – pasakojo jis.

Sąvadautojos – ir moterys

Norvegai pasakojo, kad atpažinti sąvadautojus yra labai sunku. Nors ir sklinda gandai, kad jie – priešingai – puikiai jaučia, kuris asmuo yra policijos pareigūnas, R. Siverstsenas patikino, kad tai retai kada yra tiesa.
 
„Yra labai sudėtinga suprasti, kas stovi už prostitucijos tinklo. Dauguma jų – tokie patys žmonės kaip Jūs ar aš, jie neturi jokių išskirtinių bruožų, ženklų. Įdomu tai, kad iš Rytų Europos atvykusių merginų sąvadautojai dažniausia būna vyrai, tačiau iš Tailando, Nigerijos – moterys. Dažniausia tos, kurios kažkada pačios dirbo prostitutėmis, jas paprastai vadina „madam“. Būna ir atvejų, kai merginų sąvadautojai net nėra kartu su jomis. Pavyzdžiui, kontroliuoja jų veiklą iš gimtosios šalies. Kartais sąvadautojai yra tokių merginų artimiausi giminaičiai, yra visokių istorijų“, – pasakojo jis.

Anot jo, bene kiekvienos prostitutės istorija yra kitokia. Pavyzdžiui, Afrikoje dažniausia į šį verslą pastūmėja šeima, Europoje – meilė. Tiksliau, vaikinas ar vyras, kuris suvilioja žadėdamas meilės ir pinigų kupiną gyvenimą svečioje šalyje.

„Tipinė lietuvių istorija – nori geresnio gyvenimo, gerai apmokamo darbo. Kai kurios lietuvės dar prieš išvykdamos žino, kad joms gali tekti dirbti prostitutėmis, tačiau mano, kad viską sukontroliuos. Deja, jos tampa prekybos žmonėmis aukomis ir dirba prostitutėmis iki mirties“, – skaudžią tiesą įvardijo jis.

Ką daryti?

Paklaustas, ką daryti, kad prostitucija besiverčiančių merginų būtų kuo mažiau, jis sakė, kad atsakymas aiškus, tačiau sunkiai praktiškai įgyvendinamas – panaikinti skurdą.

„Jei žmonės galės surasti darbą normaliu būdu, jie neis į gatves ir nepardavinės savęs. Taip, gauti pinigų parduodant kūną yra paprasčiau nei mokytis, tada studijuoti, tada atlikti praktiką, tada kasdien dirbti kažkokį darbą, tačiau turime suteikti galimybę visiems žmonėms bent jau turėti pasirinkimo teisę“, – patikino R. Sivertsenas.

Anot jo, matyti, kad jų taikomi modeliai veikia – mažėja lietuvių prostitučių Norvegijoje. Šiuo metu Norvegijoje prostitucija dažniausiai verčiasi moterys iš Rumunijos, Bulgarijos, Nigerijos ir Albanijos. Pats jis asmeniškai jau dvejus metus nenagrinėjo jokios lietuvės bylos, tačiau kartais mato, kad internete dar galima rasti mūsų šalies piliečių anketų.
 
„Sunku pasakyti, pavyzdžiui, Irina, Irena – lietuvė ar rusė? Bet lietuvių prostitučių Norvegijoje mažėja“, – džiaugėsi jis.
 
Rūta Pukenė
 
Publikuota 2015 m. balandžio 20 d. http://www.delfi.lt
 
 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...