K. Mišinienės interviu www.policija.lt (2010-10-18)

Publikuota 2010 m. spalio 18 d.

Kovos su prekyba žmonėmis diena

Spalio 18-oji Europoje minima kaip Kovos su prekyba žmonėmis diena. Šia proga kalbamės su vienos iš Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų atstove, kurią puikiai pažįsta policijos pareigūnai, dirbantys prekybos žmonėmis kontrolės srityje, tiriantys bylas, susijusias su prekyba žmonėmis, su žmogumi, kuriam turėtų būti dėkinga ir ne viena nuo prekeivių žmonėmis nukentėjusi moteris ar mergaitė. Tai Lietuvos Caritas projekto „Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms" koordinatorė Kristina Mišinienė.

Galbūt dar ne visi Policijos departamento svetainės lankytojai girdėjo apie Jūsų atstovaujamą organizaciją ir jos veiklą, apie projektą, kurio koordinatorė esate. Tad prašytume trumpai pristatyti šį projektą ir savo veiklą.

2001-ųjų pabaigoje Lietuvos Caritas pradėjo vykdyti tuo metu visiškai naują projektą „Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms". Po ilgų ieškojimų nusistovėjo kelios pagrindinės pagalbos kryptys: psichosocialinės konsultacijos, saugus prieglobstis, darbinių įgūdžių įgijimas, teisinė pagalba moterims, apsisprendusioms bendradarbiauti su teisėsauga. Trumpai tariant, stengiamės daryti viską, kad nukentėjusiosios grįžtų į visuomenę, rastų sau ir savo vaikams palankią aplinką.

Nemažai pastangų dedame ir prevencijos srityje. Savivaldybėse, seniūnijose, mokslo, globos įstaigose skaitome paskaitas, organizuojame diskusijas, apskritus stalus, skirtus kovai su prekyba žmonėmis, įtraukimo į prostituciją klausimams; kalbame apie tai ne tik pačios, bet ir pasitelkiame patyrusių policijos, prokuratūros pareigūnų, psichologų, žurnalistų.

Daug laiko tenka skirti ir tarptautiniam bendradarbiavimui: ieškoti rėmėjų, dalyvauti įvairiose konferencijose, mokymuose, lydėti nukentėjusias moteris į kitas šalis dalyvauti teismuose. Šiuo metu projekte dirbame 11 socialinių darbuotojų, mūsų būstinės yra Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje. Plačiau apie mūsų veiklą galima sužinoti mūsų tinklapyje www.anti-trafficking.lt

Pastaraisiais metais apie prekybą žmonėmis kalbama ir rašoma, atrodo, nemažai. Ir policija nuolat informuoja, kaip nepatekti į prekeivių žmonėmis pinkles. Bet, deja, žmonių, tampančių prekeivių žmonėmis aukomis, nemažėja. Praktika rodo, kad prekeivių žmonėmis aukomis dažniausiai tampa nelabai išsilavinusios, neturinčios profesijos, skurdžiose ar asocialiose šeimose gyvenančios merginos iš provincijos.
Ką, Jūsų nuomone, reikėtų daryti kitaip? Kaip reikėtų pateikti informaciją, kad ji kuo geriau pasiektų būtent potencialias aukas, kurioms galbūt neprieinami laikraščiai, internetas?

Tai aktualus klausimas. Tikrai, neretai atrodo, kad kalnai bukletų, skrajučių, plakatų, interneto svetainės, filmukai „užstringa" jų kūrėjų aplinkoje, o potencialios aukos šia produkcija mažai domisi, ji tiesiog jų „neužkabina". Kita vertus, ką parašyti skrajutėje 15-metei mergaitei iš atokios provincijos, gyvenančiai girtaujančioje šeimoje, jau patyrusiai ne vieną seksualinės prievartos epizodą, neturinčiai sąlygų ir motyvacijos lankyti mokyklą? „Netapk prekybos žmonėmis auka"? Bet ta mergaitė jau seniai tapo auka - neprižiūrinčių tėvų, smurtaujančių aplinkinių, abejingų ir bejėgių tarnybų. Kartais man atrodo, kad reikėtų kalbėtis ne su ta minia sutrikusių, pasimetusių vaikų ar moterų, praktiškai neturinčių jokių galimybių; turėtume šaukti atsakingoms valdžios struktūroms: neleiskite mūsų moterims ir vaikams tapti prekybos žmonėmis aukomis, neleiskite jiems supūti viešnamiuose, uždusti kalėjimuose.
Reali prevencija yra iššūkis visų pirma valstybei.

Nemažai manančiųjų, kad į prekeivių žmonėmis pinkles įsipainioja laisvo elgesio merginos. Esate minėjusi, kad ir policijos pareigūnai kartais vadovaujasi mitais - neva visos moterys, patekusios į prekeivių žmonėmis tinklus, laisvo elgesio ir panašiai. 
Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu? Ką turėtų žinoti policijos pareigūnai, kuriems tenka susidurti su moterimis, nukentėjusiomis nuo prekeivių žmonėmis?

Manyčiau, bet koks išankstinis nusistatymas trukdo objektyviai įvertinti situaciją, tinkamai surinkti parodymus. Laisvo ar rimto elgesio žmogus - skauda visiems. Prielaidos dėl „laisvo elgesio merginų" dažnai gali paskatinti „laisvai" elgtis su jomis, nesiskaitant su elementariomis žmogaus teisėmis. Gebėjimas identifikuoti prekybos žmonėmis auką, sąžiningo, keliančio abipusį pasitikėjimą santykio užmezgimas - visa tai gali būti sąlygos sėkmingam tyrimui, kuris galbūt baigsis sėkme teismo salėje!

Suprantu, kad šiandien sunku kalbėti apie pasitikėjimą, užuojautą, platesnį situacijos matymą - mus visus kamuoja finansiniai nepritekliai, pervargimas, palaikymo stoka - tačiau kare prieš prekeivius žmonėmis turime labai aiškiai matyti savo tikslus ir pasirinkti tinkamą strategiją jiems pasiekti.

Juk būtent sekso industrijos kūrėjams ir vartotojams yra paranku visuomenei skleisti nuomonę, kad prekybos žmonėmis nėra, kad tai tik „pasileidusių, ieškančių gero uždarbio, nieko kito nesugebančių" moterų gyvenimo būdas. Turime tikrai nemažą būrį pareigūnų, įvykdžiusių ne vieną sėkmingą prekeivių žmonėmis išaiškinimo operaciją, atlikusių sudėtingiausius ikiteisminius tyrimus. Linkiu iš visos širdies, kad jų profesionalumas ir patirtis būtų įvertinti ir išgirsti kolegų, suprasti visuomenės.

Kai kalbama apie prekybą žmonėmis, oficiali statistika ir visuomeninių organizacijų duomenys dažnai skiriasi. 
Gal galėtumėte pateikti vieną kitą skaičių: kiek nuo prekeivių žmonėmis nukentėjusių moterų kreipėsi į Caritą šiemet? Ar tokių atvejų daugėja?

Šie duomenys skiriasi daugelyje šalių. Visuomeninių organizacijų ir oficialūs (mūsų šalyje tai tikriausiai policijos) statistiniai duomenys skiriasi pirmiausiai dėl to, kad skiriasi skaičiavimo metodai. Nukentėjusios moterys ir vaikai, gavę pagalbą visuomeninių organizacijų sektoriuje, tačiau dėl įvairiausių priežasčių neduodantys parodymų iš viso arba liudijantys ne Lietuvoje - ar jie atsispindi vadinamojoje oficialioje statistikoje? O jeigu pritrūkus įrodymų tyrimo eigoje pakeičiami kaltinimai? O kaip dėl viso būrio nepilnamečių Vakarų Lietuvoje, kuriuos suaugusieji organizuotai vežė vogti į Norvegiją, Prancūziją, Italiją? Jeigu mes su šiais asmenimis dirbame, mūsų statistikoje jie figūruoja.

Šiemet teikiame pagalbą maždaug šimtui moterų ir vaikų, nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis ir prostitucijos. Tai gana stabilus skaičius - didesniam skaičiui nukentėjusiųjų nepajėgtume padėti.
Jei kalbame apie skaičius, vieningus identifikavimo kriterijus, planingą, kokybišką pagalbą, noriu pasakyti, kad Lietuvoje labai reikėtų valstybinio centro (kad ir nedidelio), užsiimančio kova su prekyba žmonėmis. Toks centras turėtų koordinuoti įvairių pavienių sektorių pastangas šioje srityje.

Esate minėjusi, kad Carito socialiniai darbuotojai patys ieško moterų, kurioms reikia pagalbos. Ar yra moterų, kurios Jus susiranda pačios? Kokią pagalbą pas Jus gali gauti nukentėjusiosios?

Mūsų darbo laukas tikrai ypatingas, čia daug savos specifikos ir taisyklių. Taip, pačios prekybos žmonėmis aukos labai retai kreipiasi pagalbos. Per visus mūsų gyvavimo metus buvo gal keliolika tokių atvejų. Daugelį nukentėjusiųjų, gavę informaciją iš įvairiausių šaltinių, susiradome pačios arba jas atlydėjo kitų tarnybų atstovai.

Naudodamasi proga, norėčiau padėkoti visiems pareigūnams, kurie palydėjo nukentėjusias moteris iki mūsų centrų regionuose, drąsino jas pasitikėti savimi, priimti teikiamą pagalbą.

Apie mūsų pagalbą minėjau, noriu tik pabrėžti, kad nukentėjusiųjų grįžimas į visuomenę - ilgas ir sunkus kelias. Nusikaltėlių aukoms tenka labai ilgai gydytis psichologines ir fizines traumas, mokytis naujų įgūdžių, priimti kasdienybę su visais smulkiais ir neįdomiais rūpesčiais. Tačiau tai verta daryti!

Ką patartumėte daryti merginai, kuri jau pateko į prekeivių žmonėmis pinkles: yra uždaryta, mušama, jai grasinama, nėra galimybės paskambinti artimiesiems?..

Dažnai tai yra labai ekstremali situacija, lydima tokių jausmų kaip siaubas, gėda, neviltis, panika. Remdamasi išgyvenusių merginų pasakojimais, galėčiau patarti kiek įmanoma išlaikyti blaivų protą, savyje nepasiduoti, akylai stebėti situaciją ir ieškoti progos pabėgti, prašyti pagalbos. Vienas merginas šie išgyvenimai užklumpa visai nepasiruošusias, kitos mato artėjančios bėdos ženklus, bet nekreipia dėmesio į juos, tikisi, kad blogiausia galbūt jas aplenks. Bet nereikėtų ignoruoti tokių ženklų, nes paprastai smurtinėje situacijoje pagalbos nesulaukiama - aukos pasakoja apie grupinius, iškrypėliškus prievartavimus, žalojimus, kankinimus.

Ar stebite, kaip toliau klostosi moterų, kurioms Jūsų darbuotojai padėjo, gyvenimas?

Taip, esame sukūrę specialią palaikomąją programą moterims, kurioms nebeteikiama aktyvi pagalba. Patariame dėl darbo, gyvenamosios vietos, vaikų auklėjimo, net širdies draugų! Taip pat turime gražią tradiciją kas mėnesį visuose penkiuose mūsų centruose rengti buvusių mūsų klienčių susitikimus, tai savotiški „Laisvalaikio klubai". Žvelgdamas iš šalies į tą linksmą, spalvingą būrį, nė nepagalvotum, kad ne taip seniai tai buvo nusiminusios, vienišos, skausmo palaužtos moterys ir mergaitės.

Deja, yra istorijų, kurios baigiasi nesėkmingai: ištrūkus iš vergijos, į ją vėl sugrįžtama. Bet mums labai svarbu perduoti moterims vilties žinutę - galbūt ateis diena, kai auka pasakys: aš daugiau nenoriu taip gyventi, noriu gyventi kitaip.

Ko linkėtumėte policijos pareigūnams šiandien, kai minima tarptautinė Kovos su prekyba žmonėmis diena?

Linkėčiau drąsiau su mumis bendradarbiauti, dažniau kviestis mus į pagalbą.
Taip pat sveikatos, ištvermės, stiprių šeimų!



www.policija.lt informacija

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...