Išdrįso pasakyti, nors kiti dar nutyli:naujoji karta tapo taikiniu ("delfi.lt", 2017-02-24)

Emigruoti į užsienį susiruošiančių jaunų lietuvių, kurie dažniausiai net nemoka anglų kalbos, laukia nauji pavojai – prekeiviai žmonėmis nusitaikė į labiausiai pažeidžiamus žmones: žada legalų darbą, tačiau išvežę į užsienį priverčia daryti nusikaltimus. Ir ne bet kokius, o prekiauti narkotikais, už ką yra numatyta labai griežta baudžiamoji atsakomybė.

„Narkotikų platinimas yra šiandienos ir rytojaus tema – jau žinome nemažai atvejų, kai jauni žmonės išvežami dirbti į Airiją, tačiau čia yra priversti prekiauti narkotikais, – apie naują prekeivių žmonėmis pasipelnymo būdą trečiadienį DELFI TV konferencijoje prabilo socialinės programos „Parama prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė. – Iš tikrųjų jie į Airiją vyksta dirbti kokio nors jiems pasiūlyto darbo, bet vos tik atvyksta, iš karto jiems įteikiami pakeliai su narkotikais ir liepiama važiuoti prie mokyklų, į klubus. Jiems net nurodoma, kiek per dieną turi parduoti narkotinių medžiagų, kitaip grasinama, kad geruoju nesibaigs.“
 
Pasak K. Mišinienės, į tokių prekeivių žmonėmis pinkles dažniausiai pakliūna vos aštuoniolikos metų sulaukę ir apie savarankišką gyvenimą svetur svajojantys jaunuoliai. „Tie, kurie neturi jokios kvalifikacijos, nemoka jokios kalbos ir staiga atsiduria užsienio šalyje – labai reikiamoje vietoje, jiems duodami nurodymai, o kai yra sulaikomi policijos pareigūnų, pasakoja tarsi išmoktas istorijas ar pasakas ir niekada neišduoda juos į nusikaltimus įtraukusių asmenų, – sakė ji. – O tai rodo, kad nusikaltėliai yra pakankamai gerai organizuoti.“ 
 
Vis dėlto, K. Mišinienės teigimu, daugiausiai žmonių į prekeivių žmonėmis pakliūna Jungtinėje Karalystėje. „Ji išlieka numeris vienas“, – patikino nusikaltimų aukoms padedančios organizacijos vadovė, kuriaitaip pat tenka susidurti su daugybe moterų, išnaudojamų prostitucijai.
 
„Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje matome tikrąją klasikinę apgaulę, kai jaunos moterys yra kviečiamos darbui į viešbučius ar žemės ūkyje, tačiau atsiduria viešnamiuose, – DELFI TV konferencijoje kalbėjo K. Mišinienė. – Laimei, dažnai užsienio pareigūnams šias merginas pavyksta išvaduoti, bet prostitucijos subkultūros sudėtingumą lemia tai, kad norėdamos joje išsilaikyti merginos yra priverstos vartoti narkotikus, alkoholį – kaip pačios sako, be chemijos negali pradėti dienos, nes nesugebėtų aptarnauti dvidešimt klientų. Ir kuo ilgiau šioje subkultūroje žmogus užsibūna, tuo rečiau prašo pagalbos – moteris save mato kaip pasmerktą, save įtikina, kad jai nebėra kitos išeities ir toliau turės dirbti šį „darbą“. Ir susitapatina su ją supančia aplinka – nesutinka liudyti prieš sąvadautojus, pradeda samprotauti, kad vienas sąvadautojas buvo geresnis, kitas – blogesnis, vienas mažiau mušė, kitas – daugiau. O juk būna, kad sąvadautojai kartais net ir dovanas merginoms dovanoja, net žino, kada jų vaikų gimtadieniai ir pasidomi, ar paskambinai savo dukrelei, ar pasveikinai, klausia, gal dovaną reikia mergaitei nusiųsti.“

Pasak jos, nemažai nuo prekeivių žmonėmis nukentėjusiųjų lietuvių net neišdrįsta kreiptis pagalbos į teisėsaugą – mano, kad situaciją tik dar labiau pablogins. „Ir tikrai labai daug žmonių lieka už borto, jie lieka neidentifikuoti, gelbėjasi savo jėgomis“, – liūdnus faktus dėstė K. Mišinienė.

Ji pažymėjo, kad vis daugiau nusikaltimų aukų patiria spaudimą iš juos nuskriaudusių nusikaltėlių – šie reikalauja, kad pakeistų parodymus. „Tai labai didelis iššūkis – mūsų valstybės pareiga yra užtikrinti nukentėjusiųjų saugumą, turime padaryti taip, kad jie pasitikėtų savo valstybe“, – socialinės programos vadovė pažymėjo, kad nusikaltimų aukoms valstybės institucijų darbuotojai siūlo laikinai glaustis nakvynės namuose – ten, kur ką tik iš įkalinimo įstaigų grįžo bausmes atlikę nusikaltėliai.

Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotojai nuo nusikaltėlių nukentėjusius žmones stengiasi apgyvendinti viešbučiuose, jeigu tuo metu turi pinigų, arba ieško vienuolynų, kurie sutiktų tokius žmones laikinai priglausti.

„Bet tai nėra išeitis, nes nukentėjusiojo apgyvendinimas nėra tik lovos suteikimas – su tokiu žmogumi turi būti dirbama, turi būti aplinka, kuri tave gydo, kuri tau padeda“, – pabrėžė K. Mišinienė.

„Kai prieš penkiolika metų pradėjome savo programą, net neįtarėme, į kokią košę pakliūsime, bet galime pasidžiaugti, kad yra daugybė sėkmės istorijų, o juk prieš tai žmonės buvo trypiami, moterys atvirai buvo vadinamos šiukšlėmis, sąvadautojai ir daugybė klientų su jomis darė ką tik norėjo, – sakė ji. – Virpina širdį ne tos istorijos, kai pralaimime, kartais dėl to ir pykstame, be galo būna labai skaudu, kai nusikaltėliai išeina iš teismo salės plojant ir džiūgaujant jų aplinkiniams, keliant rankas į viršų, kad mes laimėjome, esame išteisinti. Bet šioje situacijoje pralaimime ne tik mes, bet ir mūsų valstybė. Labiausiai širdį virpina sėkmės istorijos, kai žmonės buvo visiškai nurašyti, o sugebėjo atsistoti ant kojų. Visada prisimenu nepilnametės istoriją – ji buvo išvežta į užsienį, ėjo visiems iš rankų į rankas, buvo kraupiai prievartaujama, verčiama vartoti narkotikus, net sunku suvokti, kaip žmogus fiziškai išliko, kaip toks jaunas kūnelis galėjo pakelti prievartavimus, mušimus.

Bet ji grįžo į Lietuvą, davė parodymus ir Panevėžio prokurorų dėka byla pasiekė teismą, perėjo visas instancijas ir vis dėlto ši nepilnametė laimėjo – tie vyrukai su kostiumais, baltais marškinukais ir kaklaraiščiais, kurie bandė save parodyti kaip verslininkus, kad čia tiesiog verslas, jie užsienyje net buvo viešnamių savininkai, jie iki kiek buvo įsisukę – susidūrėme su pramone, industrija. Ir jie buvo nuteisti būtent šios sutrikusios, pasimetusios, sužalotos mergaitės dėka. Tarsi būdama niekas ji buvo tokia galinga ir atstovėjo, o mūsų valdininkai, kurie kartais problemą gali išspręsti tik pakėlę telefono ragelį, aiškina, kad nieko negali padaryti.“

Kalbėdama apie valstybės tarnautojus K. Mišinienė daug kritikos skyrė Vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) darbuotojams – antradienį DELFI paskelbė straipsnį apie du nepilnamečius vaikinus iš Vilkaviškio rajono, kurie teigia, kad patyrė policijos pareigūnų smurtą. Dėl šio įvykio yra atliekamas ikiteisminis tyrimas.

Apie smurtą paaugliai prabilo atsitiktinai, kai „Carito“ darbuotoja nutarė pasidomėti jų gyvenimu. „Išgirdome mus pribloškusius pasakojimus, kad pareigūnai ne tai, jog mušė, o tai jau buvo kankinimas, – pabrėžė K. Mišinienė. – Į viešumą nekėlėme šio klausimo, kol neturėjome įsitikinimo – kalbėjome ir su šeimos nariais, kurie su ašaromis akyse pasakojo apie vaikų apklausas policijoje. Šiandien mes tikime šiais paaugliais, bet jais netiki kiti. Turiu prisipažinti, kad ne mažiau nei pareigūnų veiksmai, mus šokiruoja ir vietos seniūnijos, VTAT laikysena, tarsi savo visais žodžiais ir veiksmais mums norima pasakyti, kad šie paaugliai yra nusikaltėliai, mes jais netikime, jie yra melagiai ir iš viso būtų geriau, kad tokių šeimų nebūtų. Toks jausmas, kad tarsi visa seniūnija norėtų tokias šeimas kažkur pogrindyje užmūryti ir jų nematyti.“

Pasak K. Mišinienės, toks socialinių darbuotojų požiūris į nepilnamečius yra mažų mažiausiai pribloškiantis, tačiau dėl to valstybės instancijų darbuotojų net negalima patraukti baudžiamojon atsakomybėn

„Tokia situacija, kai visi vaikus mato tik kaip melagius, nusikaltėliams yra labai palanki“, – pažymėjo ji. 
 
K. Mišinienė neslėpė, kad jai nėra malonu kalbėti apie situacijas, kai valstybės institucijose dirbantys tarnautojai tiesiog užsimerkia prieš problemas.
 
„Viešumas, diskusija padeda atrasti tiesą – kai pradedame kelti problemas, matome, kaip visi yra pavargę, skundžiasi, kokie yra maži atlyginimai, kaip neranda motyvuotų žmonių, o pakalbinus socialinius darbuotojus pamatome dar baisesnių bėdų – pradedant nuo nežmoniškai mažų atlyginimų iki nesaugumo bendruomenėje. Ne iš vieno darbuotojo girdėjome, kad jie negali kelti problemų, nes ir patiems yra nesaugu. Bet, manau, jei esu tam tikroje vietoje, tai ją aš pats pasirinkau – turi būti tam tikra atsakomybė, negalime savęs vaizduoti tarsi amžinų aukų, pateisinti savo nedarbą. O juk metai bėga – jeigu pirmaisiais darbo metais tik žvalgaisi, ką daryti, antraisiais metais jau supranti, kad esi auka, o dar po metų net nesipriešindamas sutinki vos nebendrininkauti su nusikaltimus darančiais asmenimis, nes problemų nepastebėjimas ir neveikimas jiems yra labai paranku.“
 
Jeigu žinote apie prekybos žmonėmis atvejus, o galbūt Jūs nukentėjote, paskambinkite visą parą veikiančiu nemokamu Lietuvos „Carito“ pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms ir jų artimiesiems skirtu pagalbos telefonu 8-679-61617.
 
Autorius Dainius Sinkevičius

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...