Interviu su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju Aurelijumi Gutausku „Kai žmogus – prekė“ ("artuma.lt", 2016-06-06)

Iš pokalbių telefonu: Informuoju, kad prekę jau turiu... Susimokėsi už ankstesnę kelionę į Vokietiją, o jeigu ne, turėsi problemų, nes žinau, kur tu gyveni... Privalai atidirbti man už skolą; jeigu ne, susidorosiu su tavo mažamečiu vaiku, o tave pačią pakasiu po žeme... Nebandyk manęs atpažinti policijoje, nesutraiškysiu...
 
Tai tik keli fragmentai, ir ne iš filmų, o iš realių baudžiamųjų prekybos žmonėmis bylų, kurios šiais metais laimėtos teisme. „Pirkėjai“ pasodinti, tik ramybės neduoda mintis, kad anksčiau ar vėliau jie išeis į laisvę ir norės keršto. Deja, apsaugos aukoms niekas negali užtikrinti. Ką galime padaryti, kad situacija keistųsi?
 
Štai Kauno arkivyskupijos ir Lietuvos Carito iniciatyva Kaune neseniai vyko konferencija, sukvietusi policijos ir Bažnyčios atstovus vienytis į bendrą diskusiją ir kovą prieš prekybą žmonėmis. Tai žinutė visuomenei – yra problema, turime ją spręsti! – interviu Artumai dalijasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Aurelijaus GUTAUSKAS, vienas iš penkių teisėjų Europoje, šį mėnesį vykstančių į Vatikaną skaityti pranešimo pačiam popiežiui Pranciškui.
 
 
Ant pirštų galima suskaičiuoti, kiek Lietuvoje per metus pričiumpama žmones perkančių nusikaltėlių, o pardavinėjančių save randame šimtus. Kodėl lengviau pagauti auką?
 
Pagauti merginą arba moterį, kuri parduoda save, paprasčiau dėl to, kad ji realizuoja save kaip prekę. Paprastai atrodo, kad ji tai daro savo noru. Ne paslaptis, jog kai kurios moterys parduoda save besistengdamos išlipti iš skurdo ar socialinių nepriteklių. Bet kokiu atveju seksualinių paslaugų teikimas nėra savanoriškas, – parduoti save kieno nors nekontroliuojamai neįmanoma. Prostitucija, vergija ir kitos išnaudojimo formos negali būti laikomos laisvu pasirinkimu. Bet koks, net ir legalus, pajamų iš kito asmens prostitucijos gavimas turėtų būti laikomas išnaudojimu. Tyrimo eigoje paaiškėja, kas privertė auką pasirinkti tokį kelią.
 
Tyrimai vyksta gana sklandžiai, tačiau kai byla patenka į teismą, procesas stringa. Ar tai dėl naujų prekybos žmonėmis formų?
 
Prekybos žmonėmis formų, t. y. išnaudojimo nusikalstamoms veikoms daryti, priverstiniam darbui ar fiktyvioms santuokoms, naujumas tas, kad situacijos panašios į prekybą žmonėmis, bet sunku užfiksuoti išnaudojimo faktą. Pvz., kaip atskirti, kad tai prekyba žmonėmis, kai asmuo, kuris vagia arba užsiima vagystėmis, sako: Padėk man išvažiuoti į Daniją, aš ten vogsiu? Ikiteisminio tyrimo duomenimis, 14-os metų neturinčiam vaikui iš matymo pažįstami suaugę asmenys pasiūlė važiuoti į užsienį parduotuvėse vogti prekių ir taip užsidirbti. Kadangi mažametis neturėjo paso ar tapatybės kortelės, pasiskolino dokumentą iš kiek vyresnio paauglio. Už tai nepilnamečiui dokumento savininkui vienas kaltinamųjų sumokėjo 20 litų, daugiau pinigų žadėjo duoti grįžus iš kelionės. Berniuko tėvai nežinojo, kad sūnus išvežamas į užsienį. Su suaugusiųjų kompanija nuvykęs į Daniją, mažametis kartu su jais dvi dienas vagiliavo, kol buvo sulaikytas vieno prekybos centro apsaugos darbuotojų.
 
Sudėtinga atskirti prekybą žmonėmis nuo kriminalinio pobūdžio nusikaltimų, nes jeigu tokį asmenį pagaus, sakys: Kokia čia prekyba žmonėmis? Tai vagis! Reikia pagrįsti, kad asmuo buvo išnaudotas, t. y. išvežtas ne tik tam, kad vogtų, bet kad dalį pelno atiduotų jį išvežusiems asmenims. Baudžiamojo kodekso 147 straipsnyje pateiktas prekybos žmonėmis apibrėžimas palieka galimybę pripažinti išnaudojimu ir kitas mažiau žinomas arba anksčiau nepasitaikiusias formas, kita vertus, jos turi pasižymėti pakankamu pavojingumu, šiurkščiai pažeisti žmogaus teises bei orumą ir nederėti su civilizuotos visuomenės taisyklėmis. Dėl to bylos stringa. Tiesą sakant, eina gana sklandžiai iki paskutinės instancijos, kur faktų nebetiriame, privalome vertinti teisės klausimus.
 
Ko reikia, kad byla pasiektų teismą?
 
Kad pavyktų įrodyti prieš asmenį naudotą prievartą – aukų pozicija turi būti tvirta, jos turi sklandžiai kalbėti ir pripažinti, kad buvo parduotos, įbaugintos, priverstos užsiimti prostitucija, išvežtos ne šiaip sau, bet norint pasinaudoti jų priklausomumu arba pažeidžiamumu, kad buvo atimti dokumentai ir pan. Teisėjas turi pamatyti, kad aukos laisvė buvo kontroliuojama ir išnaudojimas tikrai vyko, t. y. nei fizinės, nei valios laisvės ji neturėjo pati apsispręsti, nes tai buvo kito nulemta. Šios bylos sudėtingos, emocinio atspalvio, žmonių likimai sudaužyti. Tų, kurios praeina visas instancijas, nėra daug, tačiau dauguma pasiekia finišą sėkmingai, asmenys nuteisiami ir patraukiami baudžiamojon atsakomybėn.
 
Teismo metu ir per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį auka apklausiama daugybę kartų, taigi patiria pakartotinę traumą...
 
Tyrėjo ar prokuroro darbas, kad auka būtų apklausta kuo mažiau kartų. Tik suradus, nereiktų vesti apklausti, bet psichologiškai nuteikti, kad auka parodymus duotų nebijodama ir suprastų, jog daugiau nereikės dalyvauti apklausose. Pačios aukos neturi liudytojui būdingų labai svarbių savybių: jos dažnai painiojasi parodymuose, nesugeba paaiškinti savo elgesio motyvų, dažnai turi gan abejotiną reputaciją, įskaitant ir prostitucijos patirtį. Tokių parodymų patikimumą prekeivių žmonėmis „geri“ advokatai įnirtingai ginčija, randa juose prieštaravimų, o tai, be abejo, kenkia sėkmingai proceso baigčiai. Be to, teisme susitikimas su teisiamuoju aukai kelia blogų emocijų. Daug kartų apklausiama, ji tampa silpna, tad nusikaltėliai gali daryti įtaką. Jei norime, kad apklausos būtų efektyvios, reikia, kad nukentėjusioji jaustųsi saugiai. Deja, dažnai to nepasiekiama.
 
Ar tai reiškia, kad joms nesuteikiama jokia apsauga?
 
Vienintelė apsauga, kurią jos gauna, yra iš nevyriausybinių organizacijų, tokių kaip Caritas, kurios auką globoja, duoda drabužių, maisto ar būstą, bet fizinės apsaugos nėra. Taip, auka ištrūko iš nusikaltimo, bet nusikaltėliai ar jų bendrininkai ir toliau turi pagrindą ją persekioti. Jei prekeiviai žmonėmis gauna bausmes, tai nemažas, bet anksčiau ar vėliau jie išeis iš įkalinimo įstaigos ir, natūralu, kad norės keršto. Kaip tada apsaugosime auką?
 
Ir aš tokioje situacijoje bijočiau liudyti...
 
Auka nenori turėti ryšio su teisėsauga, ji suinteresuota neduoti parodymų arba juos atsiimti. O jeigu dar kas nors žada ir piniginį atlygį, tai... Pati suprantate.
 
Ar įmanoma sukurti sistemą, kuri apsaugotų žmogų? Žinant tai, kad ir patiems pareigūnams trūksta patirties.
 
Trūksta, nes anksčiau nebuvo tokių nusikaltimų. Žmogus nebuvo parduodamas-perkamas. Tik iš istorijos apie tai esame girdėję, o šiandien žmogus-prekė – realybė. Daiktą gali parduoti ir pirkti, bet čia juk žmogus! Mokymasis atpažinti šį nusikaltimą ir jame nukentėjusius asmenis išeikvoja daug laiko. Pagaliau ne visi pareigūnai supranta, kad prostitutė yra auka. Kokia ji auka, juk pati tokia tapo?! Net ir pati prostitutė gali nežinoti, kad ji – auka.
 
Valstybė neturi aiškios aukos apsaugos strategijos. Viskas paliekama nevyriausybinėms organizacijoms: Čia jūsų darbas, jūs ir užsiimkit. Policija turi išvien dirbti su Caritas, Caritas su policija ir prokuratūra, prokuratūra su teismu. Drauge įmanoma pasiekti teigiamą rezultatą.
 
O kokį matote Bažnyčios indėlį sprendžiant šią problemą?
 
Bažnyčios indėlis labai svarus būtent viešinant problemą. Tokie bendri renginiai, kaip ką tik Kaune įvykusi konferencija, labiau sutelkia visuomenę, nes žmonės tiki Bažnyčia ir jos skleidžiamomis vertybėmis. Tai žinutė visuomenei – yra problema, turime ją spręsti! O Bažnyčios vaidmuo ne tik švietėjiškas. Kitaip negu valstybė, Bažnyčia, bendradarbiaudama su nevyriausybinėmis organizacijomis, turi galimybę apsaugoti auką.
 
Netrukus vykstate į Vatikaną, kur pats popiežius Pranciškus klausysis jūsų pranešimo! Apie ką?
 
Taip, esame pakviesti kalbėti apie prekybos žmonėmis ir nusikalstamumo globalizaciją. Mano tikslas – pristatyti Lietuvos poziciją ir patirtį: kaip stengiamės apsaugoti aukas ir tirti nusikalstamas veikas. Svarbu parodyti, kad šis nusikaltimas nebeturi sienų, išplitęs po visą pasaulį ir tik suvieniję jėgas galime tikėtis pokyčių. Antras dalykas – norime pasikeisti gerąja praktika su kitų valstybių teisėjais. Dauguma jų, apie keturiasdešimt, atvyks iš Amerikos. Kadangi pats popiežius kilęs iš Pietų Amerikos, tai teisėjai iš to regiono pakviesti jo iniciatyva, o Europoje pagrindinis atrankos kriterijus buvo teisėjų kvalifikuoto darbo įvertinimas dirbant su prekybos žmonėmis bylomis bei mokslinio darbo praktika, susijusi su šia problema.
 
 
 
Autorė Valdonė Minciūtė
 
 
 
 
 
 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...