Į užsienį vogti vežta tauragiškė: už pinigus atsiėmiau ieškinį, nes norėjau ramybės ("15min.lt", 2017-05-01)

Tauragės rajono gyventojos, kurią nusikaltėliai išnaudojo įkurtam vogtų rūbų verslui, patirtis sukrečia. Nors policija moterį akylai saugojo nuo nusikaltėlių poveikio, ji galiausiai pasidavė – už pinigus atsiėmė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos. Patirti jaunai moteriai teko visko: sykį už atsisakymą eiti vogti nusikaltėlis verdančiu vandeniu nuplikė jai kojas.

Tauragės rajonas garsus ne iš geriausios pusės: teisėsaugininkai neslepia, kad čia vienas didžiausių prekybos žmonėmis židinių Lietuvoje, o pagrindinė banditų veikla – žmonių vežimas į užsienį vogti.
 
Pareigūnai sako, kad pradėjus ikiteisminius tyrimus beveik visi nukentėjusieji, kurių gyvenimas ir taip nenusisekė, patiria milžinišką spaudimą, grasinimus, būna sumušami.
 
90 proc. atvejų prekybos žmonėmis aukos teismuose keičia parodymus – nepaisant to, kad Tauragės policija stengiasi apsaugoti šiuos žmones nuo nusikaltėlių poveikio.
 
Sportinių rūbų parduotuvėse Tauragėje ir Kaune apsipirkinėję žmonės vargu ar kada susimąstė, kodėl garsių firmų drabužiai ir batai jose kainuoja gerokai pigiau, nors nėra padirbti.
 
Mažai kas žinojo, kad šias prekes iš parduotuvių užsienio šalyse krepšiais nešė banditų išnaudojami žmonės.
 
Viena tokių – savo istoriją 15min sutikusi papasakoti Agnė (vardas pakeistas – aut.) nesitiki pamiršti baisių išgyvenimų ir viliasi, kad jos skriaudikai sės ilgam.
 
Agnė minima ne vienoje byloje dėl prekybos žmonėmis, jos vis dar narpliojamos teismuose.
 
Iš jose užfiksuotos informacijos galima susidaryti įspūdį, ką teko išgyventi Tauragės rajone su vaikais gyvenančiai moteriai. Kartą Agnei atsisakius eiti vogti, nusikaltėlis verdančiu vandeniu nuplikė jai kojas.
 
Su tauragiškio Antano (vardas pakeistas – aut.) grupuote vogti į Olandiją trisdešimtmetį perkopusi Agnė vyko du kartus, kaip pati teigia – abu ne savo noru.
 
Pirmąjį kartą banditai į Olandiją išvežė primelavę, kad ji dirbs tvarkydama namus.
 
Ieško skurstančių, vienišų, geriančių
 
Anot Agnės, Antano ir jo draugų ji anksčiau nepažinojo – šie ją susirado patys, nes žinojo, kad išsiskyrusi moteris su vaikais itin sunkiai verčiasi.
 
„Per pažįstamus sužinojo, kad išsiskyrusi, kad turiu vaikų, kad neturėjau iš ko išgyventi“, – teigė ji.
 
Prekeiviams žmonėmis tinka labiausiai pažeidžiami, tie, kuriuos šie galėtų lengvai paveikti. Dažnai šie žmonės ne tik skursta, bet ir serga psichinėmis ligomis, yra priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų, yra žemo socialinio sluoksnio, bijo skųstis ir ieškoti pagalbos.
 
„Beveik visi tokie ir buvo: arba vieniši, arba išsiskyrę“, – sakė pašnekovė.
 
„Kai pirmą kartą nuvažiavau, tada tik pasakė, kad tu turėsi vogti. Aš nesutikau. Ir mušė mane, ir įžeidinėdavo visaip. Jeigu per mažai išnešdavau, tyčiodavosi iš manęs. Buvo žiauriai iš tikrųjų. Nu, žiaurūs žmonės, iš tikrųjų, žiaurūs“, – 15min teigė ji.
 
Moteris sakė iš pradžių nesutikusi eiti vogti, bet paskui supratusi, kad kalbos nemoka, pinigų grįžti neturi, todėl privalo daryti viską, ką jai lieps.
 
Anot jos, kiti išvežtieji puikiai žinojo, ką ten veiks, todėl nusikaltėliai jų pernelyg nekontroliavo, o Agnės nepaleido nė per žingsnį.
 
Kitų išvežtųjų Agnė nepažinojo, atstumta jautėsi ir dėl to, kad vienintelė šešių žmonių grupėje nerūkė kanapių. Tačiau vėliau prisipažino, kad baimę eiti vogti malšino kitaip – alkoholiu.
 
Vagys ir jų prižiūrėtojai gyveno išnuomotame name, Antanas jame retai pasirodydavo, tačiau nuolat rašydavo žinutes su nurodymais, ką reikia pavogti.
 
Mokė vogti su magnetukais
 
Jauna moteris teigė, kad iš pradžių ją mokė, kaip vogti – kartu su ja į parduotuves ėjusi mergina turėjo specialius magnetukus, su kuriais nuimdavo magnetines prekių apsaugas.
 
„Eidavom su tokia mergina. Ji nuimdavo su magnetuku, man pridėdavo į tašę, ir aš turėdavau nešti. O paskui turėdavau eiti viena. Ir jeigu neišnešdavau ar per mažai išnešdavau, tada tyčiodavosi iš manęs, šaukdavo ant manęs ir priekabiavo prie manęs. Vienu žodžiu – sunku buvo“, – patirtas kančias prisiminė Agnė.
 
Ji prisipažįsta bijojusi pasipriešinti, nes visi jos grupėje buvo pažįstami, o ji – svetima, todėl jautėsi visiškai viena. Už tris savaites tokio darbo Agnei nusikaltėliai sumokėjo 200 eurų, kuriuos ji Lietuvoje išsikeitė į tuometinius litus.
 
Agnė tvirtina, kad antrą kartą į Olandiją ji buvo išvežta apsvaiginta: „Atsivežė alkoholio, aš gėriau, išgėriau vieną taurelę ir daugiau nieko neatsimenu. Atsibudau jau kelionėje. Ką darysi? Verkiau, bet jau ką darysi, nepabėgsi užsieny būdamas.“
 
Antrą kartą viskas vyko taip pat – reikalavimai išnešti kuo daugiau drabužių, jei ne – smurtas ir tyčiojimasis.
 
Paklausta, kiek yra „išnešti mažai drabužių“, Agnė sakė, kad vagys privalėdavo iš vienos parduotuvės išsinešti pilną kelioninį krepšį.
 
„O jeigu tu į tą tašę kokius du drabužius įsidėsi, jau čia skaitosi mažai. Tu turi kupiną išnešti“, – pasakojo ji.
 
Jei ne, tuomet banditai versdavo grįžti į parduotuvę ir išnešti tiek, kiek reikia.
 
Anot jos, Olandijoje moterų krepšių parduotuvių apsauga beveik netikrina, tačiau vyras su pilnu krepšiu nepatikrintas neišeitų.
 
Agnė bandė skųstis vietos policijai.
 
Kai buvo pagavę už vagystę, ji papasakojo esanti verčiama tai daryti, tačiau jos esą niekas nesiklausė.
 
„Buvo mane pagavę, skundžiausi, kas iš to? Palaikė porą valandų ir paleido. O paskui kalėjime sėdėjau ir kas iš to? Tavęs niekas neklauso, kad tu per prievartą išvežtas. Pagavo, paleido ir grįžk atgal, niekam ten, žinokit, neįdomu“, – tvirtino ji.
 
Vogė maistą, alkoholį, net higienos priemones
 
Agnė prisipažįsta, kad dėl nuolatinės įtampos Olandijoje nuolat sapnuodavusi košmarus: „Patikėkit manim – nuolatinė įtampa. Neišgėrusi aš negalėdavau eiti, bijodavau. Bijai ir vogti eiti, bijai ir jų.“
 
Gerti banditai moteriai nedraudė, kartais patys liepdavo eiti į parduotuvę ir pasivogti.
 
Agnė pasakoja, kad vagiama buvo viskas: maistas, alkoholis, higienos priemonės.
 
Kai į Olandiją atvažiuodavo vadeiva Antanas, jis reikalaudavo pavogti ir kitokių dalykų.
 
Kartą jis pareikalavo, kad Agnė su kitais jam pavogtų mėsos, o paskui pareiškė, kad pavogtoji – ne tokia, kokios jam reikėjo, todėl liepė į parduotuvę važiuoti dar kartą.
 
Anot moters, visi jo daiktai buvo vogti, nuo rūbų, kvepalų iki dantų pastos.
 
„Jis atvažiuodavo ir sakydavo: man reikia tokių ir tokių treningų. Tu eik ir išnešk. Ir nesvarbu, kad bus sunku išnešti, nes jam ne bet kokių reikėdavo, o gan brangių. O iš tų brangių parduotuvių labai sunku išnešti. Kaip nori, taip eik ir išnešk. Ir čia niekam neįdomu, ar tave pagaus, ar nepagaus“, – prisiminė Agnė.
 
Pasak jos, Antano bendrai buvo ne tik grubūs, kartais jie elgdavosi tiesiog žiauriai.
 
„Visko būdavo, ir priekabiaudavo, miegoti nebūdavo kur. Vienu žodžiu, aš turėdavau miegoti su tokiu vaikinu, nebuvo, kur miegoti, man pasakė: tu miegosi su tuo ir tuo, ir neįdomu, gal tavo draugas, ne draugas, gal tu nenori. Miegok ir taškas, pasirinkimo nebūdavo“, – sąlygas lietuviams išnuomotame name prisiminė ji.
 
Moters teigimu, nepaisant to, kad mokėjo mažai už pavogtus drabužius, dar iš jos ir kitų žmonių atskaičiuodavo už namo nuomą, komunalines paslaugas ir kelionės išlaidas.
 
„Niekam nerekomenduočiau kuo nors pasitikėti. Nieko gero iš to nebus“, – sakė ji.
 
Iš antrosios kelionės Agnė grįžo gana greit, nes pasiligojo ir nebepajėgė dirbti. Supratę, kad nieko iš jos nepeš, nusikaltėliai parvežė į Tauragę.
 
Reikalavo neduoti parodymų ir sumušė
 
Netrukus po to prasidėjo Antano ir jo draugų didelės bėdos su teisėsauga ir ne mažesnės Agnės bėdos dėl jos duodamų parodymų.
 
Nors moterimi rūpinasi tiek policija, tiek Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) (prieš reorganizaciją tai buvo „Carito“ programa – aut.) specialistai, iš pradžių nusikaltėliai ją atakavo itin įžūliai
 
„Man grasino, kad nešnekėčiau su policija, kad išvis nieko nesakyčiau. Aš turėjau pasakyti, kad savo noru važiavau, jog iš viso neturiu jokių pretenzijų ir taip toliau“, – sakė ji.
 
Kartą Agnei būnant pas draugę atvyko nepažįstami vyrai ir ją sumušė: „Daužė per nugarą, kol lova lūžo, ir paskui iš muzikinio centro į galvą daužė, kol tas muzikinis centras lūžo. Reikėjo gydytis, ir dar iki šiol nugara skauda, skausmus jaučiu.“
 
Nors po šių įvykių jau praėjo šiek tiek laiko, tačiau Agnė juos iki šiol prisimena ir nesitiki, kad kada nors pamirš.
 
„Atsisakiau ieškinio, bent ramybę turiu“
 
„Niekada niekam šito nelinkėčiau ir nepatarčiau niekam niekada važiuoti. Ir gąsdindavo, ir skambinėdavo. Paskambindavę sakydavo, kad neduočiau parodymų, kad tylėčiau, arba bus blogai. Paskui sumokėjo man pinigų. Atsisakiau aš to turtinio ieškinio, bet užtat dabar nors ramybę turiu. Dėl šventos ramybės, taip sakant“, – teigė ji.
 
Moteris pabrėžė atsisakiusi tik ieškinio dėl jai padarytos žalos, bet duotų parodymų teisėsaugai – ne.
 
Sprendimą paimti pinigus ji aiškina paprastai: tiesiog bijojo kur nors išeiti, ją vargino nesibaigiantys banditų draugų skambučiai, todėl ji sutiko atsiimti pretenzijas dėl neturtinės žalos, kurią buvo įvertinusi keliais tūkstančiais eurų
 
„Tiesiog paskambino, susitarėm susitikti, atvažiavo. Aš turėjau parašyti raštą, kad atsisakau neturtinės žalos, sumokėjo man, ir viskas“, – apie susitarimą su nusikaltėliais pasakojo ji.
 
Vėliau šį raštą patys banditai nusiuntė teisėsaugai.
 
 Už tai moteris gavo 500 tuometinių litų. Ji sako, kad jai tuo metu labai pravertė pinigai, o jei teismas priteistų neturtinę žalą, ji nežino, kada jos sulauktų.
 
„Bet iš tikrųjų nesigailiu, ne. Dėl šventos ramybės, jau yra, kaip yra. Dabar nors ramybę turėsiu“, – tvirtino ji.
 
Agnės nesulaikė ir tai, kad policija siūlė pagalbą, pareigūnai fiksavo poveikio darymą, ją globojo KOPŽI darbuotojai. Agnė sakė, kad ir dabar pasielgtų lygiai taip pat – dėl šventos ramybės.
 
Moteris prisipažino esanti nelaiminga: „Vis tiek tokių dalykų nepamirši niekada. Kartais būna ir košmarus sapnuoju, būna, kad per miegus klykiu, vienu žodžiu, nėra gerai. Ir buvau gerti pradėjusi, tikrai labai stipriai vartojau alkoholį. Nes tiesiog užsimiršti norėjau. Tokių dalykų paprasčiausiai … Nemanau, kad galiu pamiršti tokius dalykus.“
Į užsienį užmiršti vargų Agnė išvykti neplanuoja ir viliasi Lietuvoje susirasti darbą, atsistoti ant kojų.
 
Tyrėja: aukos turėtų nebijoti pranešti apie poveikį
 
Agnės istorija yra gerai žinoma Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjai Aurelijai Kasmauskytei.
 
Ji 15min pasakojo, kad Tauragė pirmauja Lietuvoje pagal prekybos žmonėmis mastus, o žmonės dažniausiai išnaudojami nusikaltimams užsienyje, daugiausia – vagystėms.
 
Tyrėja sakė, kad tokiose bylose būna ne vienas nukentėjusysis, o tiek pareigūnų, kiek būna aukų, nėra
 
„Kiekvieną apsaugoti sunku, todėl labai svarbu, kad jie praneštų apie tai“, – sakė ji.
 
Anot pareigūnės, reaguojama į bet kokią informaciją apie poveikį: „Įtariamąjį turime būtinai sulaikyti, nes tada auka jaučiasi stipresnė.“
 
Anot jos, daugeliu atveju nusikaltėliai bando paveikti aukas, tačiau pasitaiko ir išimčių. Pavyzdžiui, jai žinoma byla, kai joks poveikis nebuvo daromas, nes įtariamasis apsimetė nepažįstantis nukentėjusiųjų.
 
A.Kasmauskytė teigė, jog apie daromą poveikį pareigūnai sužino įvairiai, kai kurie nukentėjusieji patys pasako, tačiau tokie atvejai labai reti, dažniau apie bandymą palenkti aukas sužinoma iš KOPŽI specialistų ar atliekant ikiteisminį tyrimą.
 
„Buvo atvejis, kai nuvažiavome pakviesti žmogų į apklausą, o jis pasakė, kad prieš mėnesį bandė su juo susisiekti“, – pasakojo tyrėja. Ji sutiko, kad aukos dažnai nemano, kad tai yra dalykas, apie kurį reikėtų pranešti.
 
Tyrėjai šiuo metu tenka dirbti su daugiau kaip dešimt prekybos žmonėmis aukų. 
 
Autorius Lauryna Vireliūnaitė 
 




 


 

















 
 
 





 






 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...