Į pinkles patekęs kaunietis svečioje šalyje liko be skatiko ("Kauno.diena.lt", 2014-03-22)

Į draugu apsimetusio nusikaltėlio paspęstas pinkles patekęs kaunietis apgaule buvo išvežtas į Vokietiją, kur turėjo rinkti pinigus iš telefoninių sukčių apgautų žmonių. Tam pasipriešinęs vyras svečioje šalyje liko be skatiko ir į Lietuvą grįžo savo jėgomis.

Bilietas į vieną pusę

"Išvada: nebūkit tokie naivūs, koks esu aš, ir atskirkite tikrus draugus, nuo pažįstamų", – rekomenduoja apgaule į Vokietiją išviliotas kaunietis Benas (tikrasis pašnekovo vardas ir pavardė redakcijai žinomi). Išvaizda, elgesys, įrašai policijos duomenų bazėje byloja, kad Benui nusikalstamas pasaulis – svetimas.

"Niekada neturėjau nė vieno draugo, kuris būtų padaręs kokį nors nusikaltimą, –pasakojo Benas, po pauzės pridūręs: – Išskyrus vieną."

Draugu laikytu senai pažįstamu kaimynu patikėjęs jaunas vyras gavo bilietą į Vokietiją, į vieną pusę. Tik pusiaukelėje apgautasis sužinojo, kad jam numatytas vaidmuo žemiausioje telefoninių sukčių tinklo grandyje. Jo užduotis – paimti pinigus iš aplink pirštą apsuktų Vokietijos gyventojų. Nusikaltėliu nepanoręs tapti lietuvis kreipėsi į policiją ir savo jėgomis, be skatiko kišenėje grįžo namo.

"Žadėjo atostogas, nupirko bilietą į vieną pusę, o atgal teko pačiam parsirasti", –nusišypsojo Benas.

Tiesą išgirdo autobuse

"Klausyk, tu vis vargsti: neturi pinigų, sunkiai mokaisi ir sveikata tavo prasta. Gal nori trumpai pailsėti Vokietijoje?" – vieną dieną Beno pasiteiravo pažįstamas vyras.

"Tokį pasiūlymą išgirdęs nustebau, bet nebuvau pritrenktas. Mes sutarėme gerai, esu jam padėjęs, jį laikiau draugu, o jis dėjosi turintis daug pinigų, tad tokią dovaną priėmiau ilgai nesvarstydamas", – prisiminė Benas.

Netrukus jis atsidūrė į Vokietiją vežančiame autobuse, kuriame ir susipažino su Egidijumi (vyro vardas išgalvotas). Naujas pažįstamas pakeliui Benui ir papasakojo, kokiu tikslu jie keliauja į užsienį: nuvykti nurodytais adresais ir iš apgautų žmonių paimti pinigus. "Kai tai sužinojau, jau buvome nuvažiavę toli nuo namų, buvome ne Lietuvoje. Bijojau, kad, man atsisakius, būčiau smarkiai sumuštas ir paleistas kur nors Lenkijoje", –svarstė Benas.

Žinutė pasiekė policijoje

Pagal nusikaltėlių padiktuotą instrukciją Benas su Egidijumi turėjo nuolat keisti viešbučius, o paėmę pinigus – dumti į kitą miestą, kuriame privalėjo laukti naujų nurodymų.

"Mums sakė, kad išgyventi turėsime už tuos pinigus, kuriuos paimsime. Mums žadėjo, kad nuo paimtos sumos galėsime kiekvienas pasilikti po 2 tūkst. eurų", – pasakojo Benas.

Ko verti nusikaltėlių pažadai, Benas taip ir nesužinojo. Keletą dienų po Štutgartą prasibastę porininkai nesulaukė jokios skambučio, o Lietuvoje įduota pinigų suma įsikūrimui jau buvo išsekusi.

"Kišenėje turėjome penkis eurus. Pasitarėme ir nuėjome į policiją. Viską pasakojome ir pasiprašėme, kad mus deportuotų į Lietuvą", – kalbėjo Benas.

Kol policijos nuovados pareigūnai ėmė netikėtų svečių pirštų, delnų atspaudus, fotografavo randus, supypsėjo Beno ir Egidijaus telefonai. Juos pasiekė trumposios žinutės, kuriose buvo parašytas Štutgarto adresas. Netrukus žinutes sekė telefono skambutis su trumpu nurodymu: "Sėdat į taksi ir važiuojat nurodytu adresu. Ten – pinigai."

Benas negali atsakyti, kaip viskas būtų pasisukę, jei telefonai būtų supypsėję bent pusdieniu anksčiau. "Nežinau", – akimirką susimąstė Benas.

"Labai nenorėjau to daryti. Manau, kad tų pinigų nebūčiau ėmęs, – svarstė jis. – Jei tai būčiau padaręs, dabar jau sėdėčiau."

Grįžo savo jėgomis

Benas pasakojo, kad policijoje paprašė, kad Lietuvos ambasada jį deportuotų į gimtinę, tačiau ambasados darbuotojas nurodė verstis savo jėgomis, nes lietuviai neatitiko nei nusikaltėlių, nei turistų apibrėžimų.

Su dviem apelsinais ir dviem šokoladukais kuprinėje pėsčiomis kelionę pradėję porininkai netrukus išsiskyrė, nes tėvynės link važiuojančių mašinų vairuotojai mieliau ima vieną, o ne du pakeleivius. Beno žiniomis, šiuo metu Egidijus dienas Vokietijoje leidžia už grotų. Tą jis daro ne pirmą kartą. Ties Frankfurtu Benas sustabdė lietuvio vairuojamą mašiną, kuri kaunietį su tuščiomis kišenėmis pavėžėjo iki pat Lietuvos. Čia naktį praleidęs keliauninkas susitiko vilkiko vairuotoją latvį, kuris sutiko pavėžėti iki Kauno.

Šiuo metu Benas dirba ir vėl žada kibti į mokslus. Tiesa, prieš tai teks nusikratyti skolos, kurią, Beno spėjimu, užkrovė jo asmens duomenimis pasinaudojęs kaimynas. Benas daugiau buvusio draugo nebematė, tačiau greičiausiai būtent jis vėliau sugebėjo Beno vardu paimti du greituosius kreditus, kurių bendra suma – 3 tūkst. litų.

Skambučiai – iš kalėjimų

 

Lietuvos policijos pareigūnai neabejoja, kad Vokietijoje telefonu žmones mulkinančių sukčių buveinė – Lietuvos įkalinimo įstaigos.

Telefoniniai sukčiai iš Lietuvos Vokietijoje tapo įprastu reiškiniu. Jų taikinys – rusakalbiai imigrantai. Vokietijos gyventojai net perspėti atsargiai kalbėti su pašnekovais, kurių telefono numeriai prasideda Lietuvos kodu 00370.

Ar galima konstatuoti, kad Lietuvos telefoniniai sukčiai jau labai aktyviai darbuojasi užsienyje? To dienraštis pasiteiravo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos viršininko Audriaus Valeikos.

– Pranešimų iš kolegų užsienyje reguliariai gauname jau kone dvejus metus. O pastaruoju metu sukčiai iš Lietuvos tikrai intensyviai dirba užsienyje, ypač Vokietijoje ir Estijoje.

– Šių šalių gyventojai patiklesni ir turtingesni nei kitų?

– Ne, pasirinkimo kriterijai yra kiti. Tose šalys, kuriose aktyviausiai dirba telefoniniai sukčiai, gyvena bene didžiausios rusakalbių bendruomenės. Jų nariai ir yra pagrindiniai taikiniai, nes Lietuvos įkalinimo įstaigose dienas leidžiančių asmenų pagrindinė užsienio kalba, kurią jie moka, – rusų. Ačiū Dievui, anglų kalbos jie dar nepramoko.

– Neabejojate, kad skambinama iš mūsų įkalinimo vietų.

– Taip.

– Turbūt galima sakyti, kad sukčiavimo tinklas gana gerai išplėtotas? Juk reikia ne tik paskambinti į užsienį, bet ir nuvykti ten paimti pinigų.

– Iki Vokietijos nesudėtinga nuvykti. Viena para, ir tu – vietoje. Juk nėra kontrolės prie sienų, judėjimas laisvas.

________________________________________

Komentras


Jolita Juškevičienė

Lietuvos "Carito" projekto "Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms" socialinė darbuotoja

Tuo metu, kai pradėjome kalbėti apie prekybą žmonėmis, dažniausiai tai lietė aukų išnaudojimą prostitucijai, o žmonių požiūris, lyginant su dabartiniu, buvo nesuvokiamas: ko jos ten važiavo, gal per mažai pinigų joms sumokėjo, kad jos nuskriaustomis save laiko, ir pan. Laikui bėgant policija išmoko atpažinti prekybos žmonėmis atvejus, išmoko tirti tokius nusikaltimus. Tada nusikaltėliai persiorientavo žmones išnaudoti kitiems tikslams: vagystėms, sukčiavimui, kitoms nusikalstamoms veikoms vykdyti. Norisi tikėti, kad teisėsauga ir socialinės tarnybos persiorientuos taip pat greitai ir išmoks identifikuoti naujas prekybos žmonėmis ir žmonių išnaudojimo formas bei teikti pagalbą nukentėjusiesiems. Jie vis tiek randa, kuo pasinaudoti.

Nusikaltėliai žino, kokius žmones ir kokiomis aplinkybėmis gali paspausti, pagąsdinti. Gąsdinama fiziniu susidorojimu, naudojamas smurtas, grasinama, kad nukentės šeimos nariai. Šiuo metu įvairiuose Lietuvos miestuose jau vyksta ne vienas ikiteisminis tyrimas, kuriuose nustatytos aukos buvo išnaudojamos sukčiavimui ar vagystėms. Daug žmonių galvoja, kad jie, patekę į tokias situacijas, žinotų, kaip elgtis, kad jų neišnaudotų, bet praktika rodo, kad taip dažnai yra tol, kol žmogus saugiai sėdi namuose, niekas jam negrasina. Jokių sąsajų su nusikalstamu pasauliu neturintys ir į jokias panašias situacijas niekada nepapuolę žmonės tiesiog nežino, kaip jose elgtis, išsigąsta. 

Nusikaltimo organizatoriai taip pat naudojasi tuo, kad jų į nusikaltimą įtrauktas žmogus pats jaučiasi nusikaltėliu, bijo kreiptis į policiją. Jei nusikaltimui išnaudotą vaikiną sulaiko policija, nusikaltėliai tuoj pat nutraukia su juo ryšius ir dingsta. Taip nusikaltėliams lieka nusikaltimo metu gautas pelnas, o nukentėjusiam asmeniui – tik išnaudojimas ir baudžiamoji atsakomybė. Per praėjusius metus Kaune esame bendravę su penkiais vaikinais, kurie pateko į panašią situaciją kaip Benas. Realaus taip nukentėjusių žmonių skaičiaus niekas pasakyti negali. Vis dėlto, skaičiuojant latentinių nusikaltimų paplitimą, vienam žinomam atvejui priskiriama dešimt nežinomų. Norime paskatinti nukentėjusius žmones netylėti, kreiptis į Lietuvos "Caritas" projektą "Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms", kur jiems bus suteikta socialinė, psichologinė ir teisinė pagalba.

Kur kreiptis?

(8 37) 323 300, 8 672 17 335 – dėl socialinės psichologinės pagalbos galima skambinti šiais telefonų numeriais.

Tadas Širvinskas

Publikuota 2014 m. kovo 22 d. www.kauno.diena.lt

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...