Į naktinę TV laidą pasiųsta žinutė virto merginos tragedija ("bendraukime.lrytas.lt", 2015-07-08)

Jaunos moters kūnas rastas šulinyje. Viduržiemį. Paslydo? Pastūmė? Pati įšoko? Kaimynai nieko nematė ir negirdėjo. Pareigūnai konstatavo savižudybę. Mažai kam rūpėjo šios jaunos moters gyvenimas. Dar mažiau kas gilinosi į mirties priežastis.
 
Jauna moteris dešimtmetį buvo verčiama užsiimti prostitucija. Ne kartą nuo agresyvių klientų slėpėsi rūsyje, kreipėsi į policiją dėl grasinimų. Tačiau žmogžudystės versija netirta.
 
Lietuviai turi liūdną posakį – nebėra žmogaus, nebėra problemos. Problema lieka. Užribyje gyvena daugybė moterų, kiekviena su savo skaudžia istorija, tačiau joms užklijuota prostitutės etiketė dažnai paverčia jas bebalse, beteise mase.
 
Radviliškyje gyvenusi ir vos 34-erių į anapusinį pasaulį išėjusi Gitana (vardas pakeistas) ir jos problemos buvo žinomos kaimynams, policijos pareigūnams, buvusiems jos mokytojams, bendraklasiams. Seksualinių malonumų ištroškę vyrai iš visos Lietuvos susirasdavo šią merginą.
 
Lietuvos „Carito“ vykdomo projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Šiaulių skyriaus socialines darbuotojas informacija apie pagalbos reikalingą merginą pasiekė tik 2014-ųjų rudenį. Bet dešimtmečio išgyvenimai jau buvo palikę gilų randą.
 
Mergina augo su mama. Tėtis ją paliko dar vaikystėje ir išvyko į kitą šalies kraštą, niekada nesirūpino. Ji baigė mokyklą, įgijo aukštąjį išsilavinimą. Tik darbo ieškoti nesisekė, nes specialybė nebuvo paklausi.
 
Sulaukusi vos 23-ejų, mergina neteko mamos. Dėl jos mirties ir nepakankamos priežiūros seserys apkaltino Gitaną, jų ryšiai nutrūko. Merginą priėmė tik senelis, su kuriuo dviese jie ir gyveno. Mergina prižiūrėjo ligotą aštuntą dešimtį perkopusį senolį, tačiau likimas sudėliojo scenarijų savaip – anūkė Anapilin iškeliavo pirma.
Mamos netektis, nevaisingos darbo paieškos, skurdas privedė merginą prie minties, kad užsidirbti gali teikdama intymias paslaugas. Parašė skelbimą į naktinę televizijos programą. Atsirado keletas klientų, jų daugėjo.
 
Po kurio laiko Gitana atsitokėjo. Nutarė pasitraukti, ieškoti darbo. Tačiau velnio ratas jau buvo įsuktas, o laisvai prieinamos merginos reputacija pasklidusi ne tik apylinkėse, bet ir plačiau.
 
Klientai jos nepaliko ramybėje – sekso ištroškę vyrai ir net dar mokykloje besimokantys moksleiviai belsdavosi į jos duris kada panorėję. Jos „ne“ nenorėdavo girdėti – grasindavo, kad padegs namus. Sakydavo, kad jei dar nori gyventi, turi vykdyti jų pageidavimus. Beginklė mergina pasiduodavo.
 
Jei pamatydavo ateinant vyrą į namus, ji slėpdavosi rūsyje, paprašydavo senelio pasakyti, kad jos nėra. Ji ne kartą kreipėsi į policiją dėl grasinimų. Keletas klientų nubausti dėl to, tačiau moteris niekad neišdrįso prisipažinti apie seksualines paslaugas, apie tikruosius vyrų reikalavimus, nes bijojo baudų už administracinius pažeidimus.
 
Gitana ieškojo pagalbos – kreipėsi į savivaldybės socialinės paramos skyrių, į bendruomenės namų psichologą, registravosi Darbo biržoje. Tačiau pagalba buvo epizodiška, o dažnai ir formaloka, tad problemos tai neišsprendė.
 
Lietuvos „Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Šiaulių skyriaus socialinė darbuotoja Vaida Gailiutė, iš bendruomenės pareigūno sužinojusi apie šią merginą, nuvyko pas ją ir po ilgo pokalbio Gitana pripažino, kad jai labai reikia pagalbos. Psichologo konsultacijų nepakako. Prireikė psichiatro. Dėl skaudžių išgyvenimų merginai išsivystė sunki depresija, nemiga, nerimo sutrikimai. Taikytas medikamentinis gydymas.
 
Planuota padėti merginai persikraustyti į kitą Lietuvos regioną, kur ji ketino ieškoti darbo ir pradėti naują gyvenimą. Radviliškyje ar Šiauliuose ji nebūtų išvengusi patyčių ir papildomos stigmatizacijos bei akistatos su savo skriaudikais.
 
Socialinės darbuotojos patikino merginą, kad seneliu bus pasirūpinta, kad yra slaugos įstaigų, kur jam bus suteikta profesionali pagalba, nes būtent senelis ir buvo priežastis, kodėl mergina nesiryžo keisti gyvenamosios vietos anksčiau.
 
„Buvome užmezgusios stiprų ryšį, mergina stengėsi. Jau buvo paviešinusi skelbimą, kad parduoda namą. Ji norėjo pradėti naują gyvenimą kitoje vietoje. Situacija keitėsi iš esmės, tačiau merginos pastangos taip ir liko neįgyvendintomis pastangomis“, – apmaudo neslėpė V.Gailiutė.
 
Ji netiki ir savižudybės versija. Mergina jai ne kartą guodėsi dėl grasinimų, tačiau nėra liudininkų, pareigūnų iniciatyvos gilesniam tyrimui, įkalčių, sunku įrodyti, kad oficiali versija gali būti neteisinga. V.Gailiutė pasakojo, kad Gitanos įsitraukimas į prostituciją Radviliškyje buvo vieša paslaptis. Pradėjusi dirbti pagalbos projekte, socialinė darbuotoja nustebo net iš aplinkinių sulaukusi informacijos, siūlymų nuvykti ir teikti pagalbą Gitanai.
 
Dėl konfidencialumo įsipareigojimų mergina neatskleidė, kad pagalbą jau teikia, tačiau tokia informacija patvirtino, kad Gitanos problemos buvo žinomos daugeliui rajono gyventojų, tačiau pagalbos ji sulaukė labai negreit. Aplinkos abejingumo kaina – dešimt metų gyvenimo pragare ir jo pabaiga šulinio dugne. Tačiau gyvuosius dar galime prikelti naujam gyvenimui – skirdami jiems dėmesio ir laiko, o ne klijuodami etiketes, smerkdami ar ignoruodami.
 
„Prostitucija, išnaudojimas, prekyba žmonėmis – tai vyksta šalia mūsų. Pagalbos gali reikėti mūsų kaimynui, kolegai, bendramoksliui. Į prostituciją įklimpusios moterys dažnai neidentifikuoja savęs kaip aukos, gėdijasi prisipažinti apie savo patirtį, bijo bausmių ir smerkimo, nebetiki geresne ateitimi, nepasitiki savimi ir siūlančiais pagalbą. Joms reikia ypatingo dėmesio, kantrybės ir žmogiško ryšio“, – apie pirmąjį kontaktą su aukomis pasakojo V.Gailiutė.
 
Socialinė darbuotoja pabrėžė tarpžinybinio bendradarbiavimo – su mokyklų, savivaldybių socialiniais darbuotojais, bendruomenėmis, policijos pareigūnais, globos namais, socializacijos centrais – svarbą.
 
Prostitucija traumuoja žmones ir dauguma nepajėgia iš jos ištrūkti. Todėl labai svarbu pagalbą suteikti kuo anksčiau, suteikti žmogui galimybę grįžti į gyvenimą.
 
Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
 
Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. 
 
Justina Mikeliūnaitė
 
Publikuota 2015 m. liepos 08 d. http://www.bendraukime.lrytas.lt
 
 
 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...