Dvi istorijos ("bernardinai.lt", 2017-11-24)

Prieš metus pasirodžiusi Eglės Plytnikaitės knyga „Nematomi“ nutraukė dar vieną tylą – moterys, per stebuklą ištrūkusios iš prostitucijos pančių, pasakoja apie tai, kaip į juos įsipainiojo. Tam, kad būtume budresni, tam, kad užkirstume tam kelią. Skaitytojų dėmesiui – pirmos dvi istorijos.

„Įsivaizduok, jei pasaulyje nebeliktų sekso pirkėjų, visa ši industrija sugriūtų tą pačią akimirką.“ E. E.

Prostitucija visuomet kelia daug visuomenės diskusijų ir yra apipinta įvairiais mitais bei prietarais. Mes visi žinome, kas tai yra, tačiau ką galime pasakyti apie prostitucija užsiimančius žmones? Kodėl žmonės pasirenka šį kelią? Ar jie gali pasitraukti kada panorėję? Ar tai išvis yra pasirinkimas?

Ieškodama atsakymų į šiuos bei kitus klausimus, aš pradėjau bendrauti su įvairiais prostitucija užsiimančiais ar anksčiau tai dariusiais asmenimis ir dokumentuoti jų taip retai girdimas gyvenimo istorijas. Knygoje „Nematomi" pateikiamos keturios Lietuvoje gyvenančių moterų pasakojimais paremtos istorijos, kuriose jos atvirai ir nuoširdžiai kalba apie savo patirtis prostitucijoje.

Apie prostituciją bei prekybą žmonėmis Lietuvoje garsiau kalbėta iškart po nepriklausomybės atkūrimo. Tai buvo metas, kai daugybė modelių agentūrų atstovais apsimetusių sutenerių keliavo po šalį, kviesdami jaunas ir naivias merginas tapti super modeliais Vakarų Europoje.

Daugybė išvykusių merginų dingo be žinios ir vaikščiojo ne podiumu, o purvinais viešnamų koridoriais. Žmonės buvo išgąsdinti, socialinės reklamos skatino būti atsargiems arba „jie parduos tave kaip lėlę“, ir nusikaltėliai tyliai pasitraukė.

Bėgant laikui atrodė, kad problema išspręsta, ir įspėjimai nutilo. Tuo tarpu suteneriai įsikūnijo į naują, žavesnį ir asmeniškesnį personažą – jie sugrįžo kaip mylimieji (angl. loverboys), nepakeičiami šiuolaikinės prekybos žmonėmis elementai. Jie mezga santykius su jaunomis ir pažeidžiamomis moterimis, surenka apie jas visą reikiamą informaciją ir, atėjus tinkamai progai, parduoda jas, kontrolei pasitelkdami fizinį ir psichologinį smurtą.

MARGARITA

– Kokia buvo tavo šeima?– klausiu šalia manęs susigūžusios Margaritos.

– Nežinau, prasta. Abu mano tėvai buvo alkoholikai ir gerdavo praktiškai kasdien. Jei kurią dieną ir būdavo blaivūs, tai žinodavau, kad pinigų jau visiškai nebeturi ir eis mano stalčius kraustyt, ieškot, gal aš turiu kažką pasislėpus. Žinai, aš susirasdavau kaime kokių pagalbinių darbų – ravėdavau, turguj daržoves pardavinėdavau, tai pasitaupydavau mokyklai ar dar kam ir jie žinodavo, kad aš pinigų turiu pasislėpus. Iš pradžių gražiai prašydavo, kad atiduočiau, bet jei neduodavau, visus daiktus apversdavo ir vis tiek atimdavo. Po vieno tokio baliaus iš mano pinigų tėvą pasikorusį miškely radom. Tada jau visai blogai namie buvo,– pasakoja Margarita.

Smulki, baltapūkė, vaikiškai lygios odos mergina, veriančiai mėlynomis akimis, atrodo gerokai jaunesnė, nei yra iš tikrųjų. Patikėti, kad ji jau suaugusi, padeda tik jos sodrus, žemas balsas ir kraupi gyvenimo istorija.

Margaritai buvo šešiolika, kai ji sutiko ir įsimylėjo savo būsimąjį sutenerį Tomą. Aštuoniolikos ji paliko savo girtaujančių tėvų namus ir išsikraustė gyventi pas jį, tikėdamasi susikurti geresnį gyvenimą. Porai trūko pinigų, tad Tomas pasiūlė kartu padirbėti Olandijoje.

– Žinai, ką jie sako… Kad namus tvarkysi, vaikus prižiūrėsi, bet darbas kitas buvo…– nuleidžia galvą Margarita.

Margarita buvo išprievartauta dar automobilyje, pakeliui į Olandiją. Tomo draugai perspėjo, kad nei priešintis, nei verkti nėra prasmės, nes niekas tikrai nežada jai padėti. Atvykus vaikinai jai aprodė Raudonųjų žibintų kvartalą, pristatė kelis porno filmus ir be užuolankų paaiškino, ką ji turės daryti.

– Tu neįsivaizduoji, kiek aš verkiau. Žinojau, kad bus žiauru, ir aš nieko negaliu padaryti,– pasakoja ji.

Margarita bandė bėgti, tačiau už tai buvo sumušta iki sąmonės netekimo. Fizinės bausmės buvo nuolatinis atsakas į bet kokį jos nepaklusnumą, prašymus ar ašaras. Margaritą pardavę vyrai mėgino galutinai ją palaužti ir įbauginti taip, kad ji nebedrįstų net kalbėti be jų leidimo.

– Mane visą laiką pykindavo, ir aš kasdien vemdavau. Atsimenu, visą kūną skaudėdavo taip, kad pajudėt negalėdavau. Tada duodavo uostyti kažkokių miltelių, kad atsigaučiau ir visą apsvaigusią į tą langą vesdavo,– sako ji.

Margarita nedrįso pasiskųsti nei viešnamį lankiusiai policijai, nei socialinėms darbuotojoms, nes nuolatos matė, kaip jie draugiškai spaudžia rankas ją talžantiems suteneriams, tuo tarpu ji kasdien turėdavo aptarnauti milžinišką skaičių vyrų ir patyrė daugybę fizinių sužalojimų. Kurį laiką Margarita buvo tikra, kad būtent taip ir mirs, iki vieną naktį ją prižiūrėjęs sargas pamiršo užrakinti duris, ir jai pavyko pabėgti.

Šiuo metu Margarita didžiausią dėmesį skiria savo fiziniams sužalojimams, tačiau jos psichologinės traumos atrodo gerokai rimtesnės. Ją persekioja nesibaigiantys naktiniai košmarai bei panikos priepuoliai, gatvėje vaidenasi buvusių sutenerių ir klientų veidai, ir ji jau nebegali įsivaizduoti savo gyvenimo be raminamųjų.

Niekuomet neapleidžianti baimė Margaritai kliudo ir darbo paieškose. Prieš kurį laiką atlydėjusi ją į darbo pokalbį viename Senamiesčio restorane, nebegalėjau jos įkalbinti žengti į vidų. Restorane esantys vitrininiai langai jai priminė praeitį, ir akimirką ji patikėjo, kad sugrįžo į savo košmarą Raudonųjų žibintų kvartale.

Tačiau Margarita išgyveno. Ši smulkutė, pažeidžiama mergina, kurią suteneriai vadino maža šiukšlyte, sugebėjo atlaikyti ilgus teismus ir nusiųsti savo skriaudėjus į kalėjimą. Deja, tai neišgydė jos patirtų sužalojimų, ir ji vis dar dreba eidama pro stiklines parduotuvių vitrinas.

Žinai, būna gyvenime dalykų, kurių net labai norėdamas negali pamiršti, – sako Margarita ir praryja dar vieną piliulę.

 NATALIJA

– Ką tu galvoji apie savo buvusius klientus? – klausiu priešais mane sėdinčios juodaakės Natalijos.

– Nekenčiu aš jų, išsigimėliai kažkokie. Ir Vilniaus dėl jų nekenčiu, paskui sutinki juos gatvėj, tai taip šlykštu pasidaro. Įsivaizduoji, jie net pas mane besilaukiančią atvažiuodavo. Niekas jiems nerūpėjo. O kai Rygoj gyvenau, mane gi nuo vienuolikos pardavinėt pradėjo. Dar visai vaikas buvau, o pirkėjų visada pilna būdavo,– pasakoja ji.

– Niekas neklausė, kiek tau metų?

– Baik tu, neįdomu jiems. Kuo jaunesnė – tuo geriau,– susierzina Natalija ir paprašo manęs perskaityti neseniai gautus dokumentus, nes pati taip ir neturėjo galimybės išmokti normaliai skaityti ar rašyti.

Natalija pasakoja, kad vienintelis gražus jos gyvenimo periodas buvo vaikystė, kurią ji praleido su seneliais.

– Labai mane seneliai mylėjo ir labai rūpinosi manim. Jei būčiau likusi su jais, mano gyvenimas visai kitoks būtų – ir namus dabar turėčiau, ir normalią šeimą, bet mama išėjo iš kalėjimo ir išsivežė mane. Pasiėmė pas save ir pas patėvį į Rygą, o jis išprievartavo mane dar vienuolikos, visai mažą. Papasakojau viską mamai, o ji nepatikėjo, tik apdaužė, kad nesąmones kalbu, tai aš apsiverkiau ir iš namų išėjau.

Viena gatvėje atsidūrusi vienuolikmetė kurį laiką nakvojo autobusų stotyje, o maistui užsidirbdavo prašydama išmaldos. Čia mergaitę užkalbino gerokai už ją vyresnis vyras ir pasiūlė savo pagalbą.

– Artiomas man pasakojo, kad gerą darbą turi, kad pasirūpins manim, kad dabar viskas bus gerai. Parsivedė pas save į butą, maisto visada parnešdavo ir aš, aišku, tikėjau. Po to sužinojau, kad jis užsidirbdavo vogdamas ir perpardavinėdamas daiktus ir dar, kad buvo narkomanas.

Pirmąją narkotikų dozę Natalija susileido vos vienuolikos. Tuomet pasaulis ėmė suktis gerokai greičiau ir visos jos problemos, gėda bei nerimas išnyko. Ji tapo priklausoma jau po pirmojo dūrio ir dozės pradėjo prašyti kasdien.

– Atsimenu, Artiomui buvo žiaurios lomkės, vogt eit neturėjo jėgų, o dozės labai reikėjo. Tada jis į namus atsivedė krūvą draugų ir atidavė jiems mane vietoj pinigų. Po to jis man nuolat siūlydavo už dozę su vyrais miegot. Pamatė, kad taip labai lengvai užsidirbti gali, o aš jau priklausoma buvau ir sutikau.

Artiomas ieškodavo klientų baruose, vesdavosi juos namo ir siūlydavo jiems už pinigus permiegoti su Natalija, taip užsidirbdamas pragyvenimui. Kartu jie gyveno ketverius metus, iki Natalijai suėjo penkiolika, ir ji suprato, kad yra išnaudojama. Susikrovusi daiktus mergina išvažiavo į Vilnių ieškoti savo mylimų senelių, tačiau atvykusi sužinojo, kad jie mirę, ir vėl atsidūrė gatvėje. Į Vilnių Nataliją atlydėjo ir jos priklausomybės, tad netrukus ji susipažino su vietiniais narkomanais ir pradėjo verstis prostitucija stoties rajone, nes kito būdo išgyventi nežinojo.

– Taip ir gyvenom ten, nuo dozės iki dozės. Užsidirbi kažkiek ir viską iki paskutinio cento narkotikams išleidi. Sau mes ten nieko nenusipirkdavom ir nesusitaupydavom,– pasakoja ji.

Iš gyvenimo gatvėje Nataliją ištraukė socialinės darbuotojos. Jų paskatinta moteris pradėjo reabilitaciją ir po visų išbandymų bei nuopuolių atrado savyje jėgų atsitiesti ir mokytis gyventi kitaip.

– Dabar aš tik noriu būti gera mama savo dukrytei, kad jai neatsitiktų taip, kaip man. O mano mama man dar kartais paskambina, tu neįsivaizduoji, ką ji man šneka,– kraipo galvą Natalija.

– Ką ji sako, atsiprašinėja?

– Baik tu. Iš pradžių skambino ir sakė važiuot dirbt prostitute į Vokietiją. Įsivaizduoji, kokia motina gali tokius dalykus savo dukrai siūlyt, bet šitą aš dar galėjau atleisti. Tada, kai sužinojo, kad laukiuosi, siūlė parduot savo vaiką. Sakė, aš tau surasiu moterį, kuri prižiūrės tave, gražiuose namuose gyvensi, visko turėsi, o to vaiko tau vis tiek nereikia. Po šito aš apie ją net galvot nebenoriu, – užbaigia Natalija, glėbyje tvirtai spausdama savo mažą dukrelę.

Autorius Eglė Plytnikaitė

Publikuota: 2017,. lapkričio 24d. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-11-24-dvi-istorijos/166373

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...