D. Šakalienė. Su prostitutėmis galima daryti bet ką? („delfi.lt“ 2016-03-17)

Prostitutės. Puolusios moterys. Taip jas vadina mandagūs žmonės. Kaip vadina nemandagūs – necituosiu. Bet abi kategorijos piliečių sutaria dėl bendro vardiklio – nulio pagarbos. „Gal apsieisim be marazmų,“ – suraukia nosį garbi ponia konferencijoje. „Už ką jas gerbti, šitas @#!, pardavinėjančias savo kūną?“

Ponia išreiškė fundamentalią visuomenės nuostatą nepatogių žmonių atžvilgiu – jie negražūs, nemalonūs, patys kalti ir greičiausiai užkrečiami. Ši aukštesniojo moralinio teismo nuostata galioja benamiams, kaliniams, prostitutėms, psichikos ir proto negalią turintiems ir kitiems, į kuriuos nesmagu žiūrėti ir neaišku, kaip su jais bendrauti – o jei ims ir įkas?..
 
Prieš keletą dienų bendravau su Kristina Mišiniene, „Caritas“ programos, kurioje teikiama pagalba nepilnametėms prekybos žmonėmis aukoms, vadove. Kristina pasiguodė, kad rudenį parengė peticiją, kuria siekė atkreipti visuomenės, žiniasklaidos, politikų dėmesį į moterų prostitucijoje orumą – ir nesurinko nė tūkstančio parašų, nesulaukė žiniasklaidos dėmesio.

Taip... Žinau, pati esu naivi, bet čia man labai pagailo Kristinos idealizmo. Moterų prostitucijoje orumas? Kieno?? Jūs juokaujate??? Absoliuti dauguma mūsų visuomenės nežino, kur yra ir kaip atrodo jų pačių orumas. Saldžios šypsenos viršininkams ir jų keikimas už nugaros, plūdimasis komentaruose ir baimė viešai pasakyti savo nuomonę, mėginimai įpūsti nors kiek oro į savo subliuškusią savivertę lojant ant to, kuris negali tau įkasti. Visa tai bailumo ir iš bailumo gimstančio žiaurumo apraiškos. Bailiai negerbia, bailiai bijo. O jei nebijo – tai skriaudžia. Nes tik taip tesugeba pasijusti drąsesni.

Anot Dovilės Šakalienės: „Man buvo gėda ir graudu žiūrėti ne į reportažo herojes. Gėda buvo matyti kaip pareigūno vardą žemina stambus savimi patenkintas vyras, grubiai plėšiantis spintos duris ir tempiantis jauną moterį lauk, kaip kokį žvėriuką iš būdos – išlįsk, mes norim į tave pažiūrėti“.

Mūsų visuomenėje, kurioje tyčiotis geru tonu laiko vipiškiausi vipai, tikėtis, kad žmonės pyks dėl patyčių iš naktinių plaštakių? Taigi jos pačios kaltos, kaip sakė ne tik ponia iš konferencijos, bet ir viena gerbiama teisėja, kurios elgesys nepasirodė netinkamas teisėjų etikos sargams. O juk pas mus jei žmogus kaltas – nesvarbu, tikrai kaltas, ar kam nors atrodo, kad kaltas – tai viskas, bej-nežalej (aut.past. – nebemokantiems rusų kalbos „Mušk – negailėk“).
 
Kristinos paminėtame vaizdo reportaže – viename iš daugelio reportažų, laidų, straipsnių, kur prekybos žmonėmis aukų ar į prostituciją pakliuvusių moterų ir merginų žeminimas yra smagi pramoga – man buvo gėda ir graudu žiūrėti ne į reportažo herojes. Gėda buvo matyti kaip pareigūno vardą žemina stambus savimi patenkintas vyras, grubiai plėšiantis spintos duris ir tempiantis jauną moterį lauk, kaip kokį žvėriuką iš būdos – išlįsk, mes norim į tave pažiūrėti.
 
Man įdomu, ar televizijos žiūrovams buvo smagu žiūrėti, kaip pareigūnas ir žurnalistė žemina moteris. Ar dėl to, kad jos prostitutės – galima viskas? Pavyzdžiui, versti„pasirodyti“ prieš kamerą, uždavinėti klausimus, kurie galėtų dalyvauti konkurse „Bukas ir bukesnis“ arba „Kaip purvinais batais per 5 min pritrypti žmogaus sielą“. Viliuosi, kad bet kuriam mąstančiam žiūrovui buvo akivaizdu, kieno moralė puolusi ir kieno lygis žemesnis – dviejų moterų, kurios mėgino mandagiai paaiškinti, kad parduoda savo kūną siekdamos išlaikyti save ir šeimą, ar moralizuojančių jas „padorių“ žmonių.

Dovilė Šakalienė: „Man įdomu, ar televizijos žiūrovams buvo smagu žiūrėti, kaip pareigūnas ir žurnalistė žemina moteris. Ar dėl to, kad jos prostitutės – galima viskas? Pavyzdžiui, versti„pasirodyti“ prieš kamerą, uždavinėti klausimus, kurie galėtų dalyvauti konkurse „Bukas ir bukesnis“ arba „Kaip purvinais batais per 5 min pritrypti žmogaus sielą“.

Kai dar automobilyje minėtas vyras skambino ir runkeliškai mėgino flirtuoti su moterimi, į kurios namus jie netrukus įsiveržė, buvo akivaizdu, kieno lygis „žemesnis“. Mandagiai ir dalykiškai kalbanti moteris aiškiai išmušė iš vėžių pareigūną, kuris aiškiai tikėjosi, kad kitame laido gale bus tokia pat neišauklėta ir primityvi pašnekovė. Lygiai taip pat apgailėtinai atrodė žurnalistės klausimai, primenantys stereotipinės kaimo bobos smalsumą.
 
Vaizdelis buvo graudus, neskanus, žemas. Priminė vaikiško ekperimentavimo žiaurumą, kai lazda baksnojamas negalintis pabėgti sužeistas gyvūnas. Smalsu pažiūrėti, ką jis darys, negalintis apsiginti, kas jo viduje darosi. Tokiais atvejais suprantame, kad vaikui natūralus noras dekonstruoti jį supantį pasaulį, kad galėtų jį suprasti – tačiau tada aiškiai nubrėžiame ribą, ką galima dekonstruoti, kur galima lįsti, o kur ne. Mokome vaikus empatijos ir atjautos.
 
Šių žmonių, matyt, niekas atjautos nemokė. Nemokė ir laidos žiūrovų. Nes vien iš jų galėjo susidaryti kelios dešimtys tūkstančių, kurie turėjo pajusti pareigą pasirašyti Kristinos peticiją. Bet nepasirašė. Nes daugelis pasmerkė tas jaunas moteris, o ne grubiai jų sielą mėginusius apnuoginti „ekpserimentatorius“.

Pasak Dovilės Šakalienės: „Absoliuti dauguma jų neturi nė menkiausios vilties ištrūkti iš užburto smurto, paniekos ir atskirties rato – nes mūsų visuomenėje vis dar gaji tradicija kaltinti auką, o jei auka yra moteris, o jei dar kaip nors situacija susijusi su seksu – viskas, kalta kalta kalta. KALTA.
 
„Mane, dar penkiolikmetę išprievartavo. Po šio įvykio tapau narkomane prostitute, kuri pūva iš vidaus.“
 
„Mažame kaimelyje gyvenanti Vaida buvo apgaulės būdu išvežta į užsienį ir priversta verstis prostitucija.“
 
„Dvidešimt penkerių metų lietuvaitė, ne vieną kartą užsienyje sutenerių perparduota, pabėgo.“
 
„Ji vis dar bijo tų, kurie ją prievartavo ir pardavinėjo, nors skriaudikai buvo nuteisti.“
 
Šie keli sakiniai slepia skausmingas istorijas mergaičių, merginų, moterų, kurias pardavinėti savo kūną privertė mylimieji, šeimos nariai, skurdas ar patirtos traumos. Absoliuti dauguma jų neturi nė menkiausios vilties ištrūkti iš užburto smurto, paniekos ir atskirties rato – nes mūsų visuomenėje vis dar gaji tradicija kaltinti auką, o jei auka yra moteris, o jei dar kaip nors situacija susijusi su seksu – viskas, kalta kalta kalta. KALTA. Todėl nusipelno tik užmėtymo akmenimis. Ačiū Dievui, kad pas mus tai draudžiama – nes garantuoju, kad kas nors tikrai pamėgintų.
 
Dovilė Šakalienė kalba: „Viliuosi, kad bet kuriam mąstančiam žiūrovui buvo akivaizdu, kieno moralė puolusi ir kieno lygis žemesnis – dviejų moterų, kurios mėgino mandagiai paaiškinti, kad parduoda savo kūną siekdamos išlaikyti save ir šeimą, ar moralizuojančių jas „padorių“ žmonių“.
 
Nepaisant to, kad atrodysiu tokia pat naivi kaip Kristina – stoju šalia jos, šalia Beatos Tiškevič, kuri skatino pasirašyti peticiją dar praeitų metų spalį, šalia tų moterų ir mergaičių, kurių neviltis ir bejėgiškumas tampa skaniu laimikiu „plaštakių medžiotojams“, smagiai besidalinantiems gudrybėmis kaip privilioti prostitutę, kad ji pakliūtų į kadrą, kad ją galima būtų nubausti administracine tvarka, kad ją galima būtų apgauti, kad ją galima būtų išprievartauti, kad ją galima būtų nužudyti.
 
Moterys, kurių gyvenime patyčios ir prievarta yra tokia pat kasdienybė, kaip moralizuojančių „padorių“ piliečių gyvenime kava ir serialai. Kurių gyvenime pilna akimirkų, kuomet neaišku, ar moteris gaus pinigus ar kumščiu į veidą, kai neaišku ar ji bus saugiai parvežta namo, ar žvengiančios kompanijos išmesta į griovį. Nes moteris, kuri dėl dažniausiai labai skaudžių priežasčių šiuo metu sutinka parduoti savo kūną už pinigus, visuomenės akyse parduoda savo sielą ir žmogiškumą, tad ipso facto tampa daiktu, kurio paskirtis – būti dekonstruotam. Tol, kol bus patenkintas dekonstruojančio padoraus piliečio noras sužinoti, kas ten viduje. Ir to, kuris perka moterį, ir to, kuris priverčia ją parsiduoti, ir to, kuris „medžioja plaštakes“, ir to, kuris lenda į sielą mužikišką moralinę viršenybę demonstruojančiais klausimais.
 
 
Tik jam nesuprast, kad sutrypus moters orumą – sutrupa ir jo paties. Subyra į bjaurius gabalus, bjauresnius nei jo aukos „nusikaltimas“.

Beje, peticiją vis dar galima pasirašyti.
 
 
Autorius Dovilė Šakalienė

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...