Beviltiška skaistykla su iškaba "Saulutė" ("lrytas.lt", 2012-09-01)

Septyniolikmetė Violeta šiandien galėtų švęsti Rugsėjo 1-ąją. Bet per trejus metus, praleistus socializacijos centre „Saulutė”, ji buvo įtraukta į prostituciją, patyrė grupinį išprievartavimą, pati tapo sąvadautoja ir atsidūrė už grotų.

„Ji galėjo tapti kuo tik nori, bet tapo nusikaltėle. Rami pilka pelytė ši mergina nebus niekada.

Skaudžiausia, kai į dugną nugrimzta talentingi vaikai, o pagalba jiems – tik formali”, – atsiduso Violetos (merginos vardas pakeistas) mokytoja.
Šiuo metu mergina sulaikyta ir teismo sprendimo laukia Panevėžio izoliatoriuje.
Jei taip būtų susiklostęs visai neprižiūrimos nepilnametės gyvenimas, tokią įvykių eigą dar būtų galima suprasti.

Tačiau ji nuo keturiolikos metų gyveno Kauno socializacijos centre „Saulutė”, kurio tikslas – apsaugoti vaiką nuo gatvės pavojų. Išklausius Violetos istoriją kyla esminis klausimas: ar socializacijos centrai yra tik dar viena beviltiška kloaka, į kurią patenka socialiai apleistos merginos?

„Saulutė” tikrai nėra ta vieta, kurioje įmanoma atsitiesti ir gauti kvalifikuotą pagalbą”, – tvirtino Lietuvos „Caritas” projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” projekto koordinatorė Kristina Mišinienė.

Išskirtinė asmenybė

„Violeta – žavi, energinga, išradinga, gabi. Ji – lyderė iš prigimties. Ji patrauks į savo pusę kiekvieną, jeigu pati to norės. Kai ji kalba apie savo ateities planus, negali atsistebėti jos motyvuotumu, logika ir dorais ketinimais. Tačiau iš tiesų Violeta – giliai sužeista”, – kalbėjo „Caritas” socialinės darbuotojos.

Merginą globojo Panevėžio ir Kauno socialinės darbuotojos. Vėliau ji pateko į socializacijos centrą „Saulutė”, bet nuo naujų tragedijų Violetos apsaugoti nepavyko. „Lietuvos rytui” pavyko rasti merginos mokytoją, kuri sutiko papasakoti, kaip nuo vaikystės gyveno guvi ir gabi mergaitė.

Viename Aukštaitijos miestelyje gimusi Violeta augo pilnoje šeimoje, kol jai suėjo ketveri. „Buvo klaida po tėvų skyrybų atiduoti ją motinai. Ši gėrė, verbavo vyrus pigiose užeigose, o mergaitė visa tai matė. Nuo mažens jai atrodė, kad su vyrais taip ir reikia elgtis – pasimaivyti, kad galėtum pasinaudoti ir gauti pinigų, maisto arba išgerti”, – kalbėjo pedagogė. Kartą mažylė, kuriai tuomet buvo maždaug šešeri, paklausta, ką ji viena veikia aludėje, atsakė: „Laukiu, ar neužkibs koks girtuoklis, kuris man nupirks kramtoškės.” 

Mokytoja paaiškino, kad mažos mergaitės negali trainiotis užkandinėje, bet tie žodžiai buvo kaip žirniai į sieną. Violeta priėjo prie pasigėrusio tipelio kieme ir ištarė: „Pažiūrėk, aš visai neblogai atrodau – nupirk limonado.” Kartais motina atsidurdavo didesniuose miestuose, girtaudavo landynėse, o kartu tampoma mergaitė dėjosi į galvą, kokiais būdais iš vyrų įmanoma išpešti pinigų, gėrimų arba drabužių.

Socialinės darbuotojos mano, kad alkoholike Violeta tapo ankstyvoje vaikystėje.

Viliojo ieškoti motinos

Violeta buvo paauglė, kai jos motina išvažiavo uždarbiauti į Ispaniją. Tėvas bandė prižiūrėti mergaitę, bet tos pastangos nebuvo pakankamos.

„Violeta iš prigimties buvo linksma ir viskam gabi mergaitė, tačiau kartais ji smarkiai nuliūsdavo ir imdavo elgtis atžagariai. Manau, vaikas jautėsi vienišas ir ilgėjosi motinos”, – kalbėjo mokytoja. Pažįstama pora apgaulės būdu įkalbėjo merginą važiuoti kartu su jais į Ispaniją. Jie tvirtino, kad nuveš mergaitę pas motiną.
Tačiau policija laiku išsiaiškino, kad paauglę ketinama įtraukti į prostitucijos verslą. Sąvadautojų automobilis buvo sulaikytas prie sienos, o mergaitė atsidūrė socializacijos centre.

Kankino skurdas ir alkis

Dvejais metais už Violetą vyresnė Rasa (vardas pakeistas) gyveno socializacijos centre „Saulutė” Kaune kaip tik tuo metu, kai ten buvo atvežta mūsų herojė. „Violeta atvažiavo labai skurdžiai apsirengusi. Visų mūsų problema buvo ta, kad nuolat buvome pusalkanės ir negražiai apsirengusios.

Buvome pasiryžusios atlikti bet kokias paslaugas už blizgančią palaidinę ar normalų mėsos kepsnį. Ką jau kalbėti apie naują telefoną, sportinius batelius ar kosmetinę”, – prisipažino Rasa. Likimo draugė tvirtino, kad su jaunesne Violeta susidraugavo todėl, kad ši mąstymu gerokai pranoko bendraamžes: „Ji visada žinojo, ką kam pasakyti ir kaip paaiškinti prasižengimą.

Buvo tikra lyderė, nes iš karto sugalvodavo, kaip parengti Kalėdų programą ar ką pasakyti šventės atidarymo proga. Bet vos kas nors nepasisekdavo, Violetai reikėdavo alkoholio. Kitaip ji nesugebėdavo nusiraminti.”

Už meilės aktą – butelis

Aplink socializacijos centrą nuolat slankiodavo tarpininkų, kurie parūpindavo merginoms jomis pasinaudoti norinčių vyrų. „O kaip jūs pabėgdavote? Juk prie durų sėdi budėtojas”, – paklausiau Rasos.

„Visaip būdavo. Kartais aiškindavome, kad lankyti atėjo giminaitė. Ir išleisdavo. Kartais pabėgdavome tiesiai iš troleibuso, kai veždavo į renginius mieste. Yra visokių būdų dingti, kai po 20 valandos didžiuliame name lieka viena auklėtoja”, – neslėpė Rasa.

Jei nepavykdavo grįžti iki ryto, pabėgėlių ieškodavo policija. Kartais paieškos užsitęsdavo. Per vieną iš tokių pabėgimų Violeta patyrė grupinį išprievartavimą.
Vėliau ji teikdavo lytines paslaugas, kai norėdavo valgyti, reikėjo alkoholio arba naujo drabužio.

Mušė grojant muzikai

Merginų nesulaikydavo net tai, kad bausmės sulaukdavo ne tik pabėgėlė, bet ir visos „Saulutėje” gyvenančios nepilnametės. Kai kuri nusikalsdavo, telefonus atimdavo iš visų. Aišku, niekas neapsidžiaugdavo. „Sykį visos mušė mane. Viena mergina, ypač arši, susitarė susitikti su draugu, o per mane iš jos paėmė telefoną.

Kai personalas vakare išėjo, mane uždarė į kambarį ir visu garsu paleido muziką. Spardė, kur papuolė, bet ne į veidą, kad neliktų žymių. Paskui sirgau dvi savaites, bet skųstis bijojau. Aš manau, kad budinti auklėtoja viską girdėjo, nes buvo už sienos. Bet ji nesikišo – kam jai nemalonumai”, – atviravo Rasa.

Neprisiima aukos vaidmens

Violeta buvo įkalbėta gydytis nuo alkoholizmo ir iš socializacijos centro buvo perkelta į specializuotą įstaigą. „Meškos paslaugą padarė tėvas. Praėjus vos penkiems mėnesiams jis ėmė reikalauti, kad Violeta grįžtų gyventi su juo. Po savaitės ji vėl gėrė.

Galimas dalykas, kad tėvas irgi užsidirbdavo iš dukters prostitucijos”,– svarstė socialinė darbuotoja. Kai Violeta vėl buvo grąžinta į „Saulutę”, merginą globojančios Lietuvos „Caritas” specialistės vežė ją pas psichoterapeutą.

Konsultacijomis ir vaistais buvo bandoma įveikti nuolat merginą kamuojantį nerimą, kurį ji slopino alkoholiu. „Ji nemoka atsikratyti nerimo išpasakodama negatyvius jausmus. Ši mergina kankinamų išgyvenimų atsikrato veikdama – bėga, veliasi į rizikingą veiklą, girtauja.

Ji neprisiima aukos vaidmens, bet teigiama lydere tapti jai pavyksta neilgam”, – aiškino Violetą globojusi darbuotoja.

Pati tapo sąvadautoja

Per trejus metus, kol turėjo gyventi centre, Violeta buvo pabėgusi kelis kartus. Per paskutinį pabėgimą 2012 metų balandį ji apsigyveno pas draugę Panevėžyje ir pati parašė pareiškimą policijai, kai buvo išprievartauta grupės asmenų.

Pareigūnai ėmė slapta klausytis merginos pokalbių. Netrukus paaiškėjo, kad Violeta įtraukė į prostituciją dvi 16 ir 23 metų merginas. Vyresniąją ketino parduoti į užsienį.

Nors ir būdama nepilnametė Violeta kaip tikra sąvadautoja sugebėjo apsigyventi viešbutyje, parūpindavo merginoms klientų, pirko joms kosmetiką ir drabužius.

Pedagogai nėra pasirengę suteikti pagalbos
Kristina Mišinienė
Lietuvos „Caritas” projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” projekto koordinatorė


„Dėl neprofesionalaus elgesio su auklėtinėmis socializacijos centre „Saulutė” kreipėmės į įvairias Lietuvos institucijas.
Esame gavę rimtų signalų, kad šio centro pedagogai nėra pasirengę suteikti kvalifikuotą pagalbą lytinę prievartą patyrusioms ir į prostituciją įtrauktoms nepilnametėms.

Socializacijos centro darbuotojams trūksta žinių apie lytinio išnaudojimo sukeltos traumos dinamiką ir padarinius, apie bendradarbiavimo su teisėsauga procesą, trūksta specialistų, galinčių suteikti psichologinę pagalbą.
Užuot skatinusios nukentėjusias merginas duoti parodymus teisėsaugai ir teisėtai ginti savo savigarbą bei teises, socializacijos centro vadovės jas nuo to atkalbinėja.

Pedagogai nesuteikia galimybės specialiai parengtiems „Caritas” darbuotojams individualiai bendrauti su nukentėjusiomis merginomis, matyt, bijodami, kad per pokalbius nebūtų atskleista detalių apie centro darbo tvarkos pažeidimus.

Labiausiai gąsdina taikomos kolektyvinės bausmės, kai, nusikaltus vienai merginai, baudžiamos visos, o paskui savo ruožtu jos smurtauja prieš tas, kurios nusižengė.”

Per vienus metus neįmanoma perauklėti
Nina Skirgailienė
Kauno socializacijos centro „Saulutė” direktorė

„Socializacijos centrams reiškiami priekaištai, bet reikia suprasti, kad į šias įstaigas patenka vaikai, turintys emocinių ir psichinių sutrikimų, sergantys įvairiomis ligomis ir suformuoti kitos aplinkos, dažniausiai – nusikalstamos.

Per vienus metus (tokiam laikui pagal naująją tvarką nepilnametis siunčiamas į centrą) neįmanoma padaryti stebuklų, kai teturime pusę psichologo etato 20-iai auklėtinių. Būtinai reikia bent dviejų etatų.
Nusikaltusios merginos nėra kalinės. Už gerą elgesį jos turi teisę pasivaikščioti mieste ar aplankyti gimines. Nėra įmanoma sekti, ką jos tuo metu veikia.

Socializacijos centrams perėjus į Švietimo ir mokslo ministerijos priklausomybę sumažėjo jų finansavimas. Patiriame daug problemų ir dėl to, kad atsiunčiama vaikų, sergančių pavojingomis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, tuberkulioze.”

Išeitis – uždaryti ir steigti iš naujo
Vaidas Bacys
Švietimo ir mokslo viceministras

„Kai prieš porą metų ministerija perėmė specialiąsias mokyklas, buvo padaryta esminė klaida. Reikėjo jas uždaryti ir steigti naujo tipo įstaigas, atrinkti naujus specialistus.
Perkvalifikavimas nebuvo sėkmingas, o įgyti naujų įgūdžių daliai mokytojų taip ir nepavyko. Dabar socializacijos centrų mokytojai paversti įkaitais.

Socializacijos centrų kontingentas – teismų atsiųsti vaikai. Jeigu pavyksta pasiekti, kad jie, atsidūrę socializacijos centruose, nedarytų naujų nusikaltimų, – jau neblogai. Tačiau tokiems nepilnamečiams netinka užklasinė veikla, taikoma įprasto tipo mokyklose. Reikia specializuotų pamokų, skirtų savivertei stiprinti, motyvacijai atsirasti.

Socializacijos centruose šiuo metu gyvena 120 nepilnamečių. Čiobiškio socializacijos centrą apsisprendėme uždaryti, nes jo veikla nepasiteisino. Tačiau, pavyzdžiui, Gruzdžiuose veikiantis mažas socializacijos centras yra sėkmingo darbo pavyzdys.
Ten nėra jokių tvorų, bet vaikai nebėga ir nedaro nusikaltimų, nes sukurta tinkama šeimyninė atmosfera. Socializacijos centrams netinka didelės patalpos senuose sovietiniuose pastatuose.

Išvada viena – šias įstaigas reikia uždaryti ir kurti naujo tipo centrus. To ir imsimės artimiausiu metu.”



Audronė Urbonaitė

Publikuota 2012 m. rugsėjo 1 d. www.lrytas.lt

 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...