Aukų gynėjos pasiekė, kad Latvija nepilnametį pripažintų auka ("valstietis.tv3.lt" 2016-05-13)

Latvijoje, Daugpilio miesto teisme, nagrinėjama byla, kurioje dėl juvelyrikos dirbinių parduotuvės apiplėšimo teisiami trys lietuviai. Du iš jų jau ne kartą teisti ir tėvynėje, o trečiasis – dar nepilnametis. Šio berniuko pasodinimas į teisiamųjų suolą, jo suėmimas parodė, kad Latvijoje neveikia joks mechanizmas, kuris apsaugotų auką nuo galimų pavojų, persekiojimo, grasinimų.

 

Apšvarino per minutę

Šis apiplėšimas 2015 metais Latvijoje buvo pripažintas vienu iš garsiausių metų nusikaltimų. Trys kirviu ir dujiniais balionėliais ginkluoti lietuviai per minutę sugebėjo susikrauti aukso dirbinių daugiau kaip už 100 000 eurų ir pasislėpti. Tačiau pabėgti iš Latvijos plėšikams nepavyko ir visi trys dabar sėdi teisiamųjų suole. Tai Arvydas Bagdonas (52 m.), Remigijus Ričkus (26 m.) ir nepilnametis Paulius. Prie jų visų mes dar sugrįšime. Mus labiausiai domina Paulius, kuris buvo pagautas vagiantis Danijoje, tačiau šios šalies teismas jį patį pripažino auka. Projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinių darbuotojų ir teisininkų pastangomis pavyko pasiekti, kad ir Latvijos Gerovės ministerijos Socialinės integracijos valstybės agentūra pripažintų, jog Paulius, atsižvelgiant į Latvijos Respublikoje sukurtą mechanizmą nustatant prekybos žmonėmis aukas, atitinka prekybos žmonėmis aukos kriterijus, jam buvo paskirta valstybės finansuojama prekybos žmonėmis aukų socialinė reabilitacija. Nepaisant to, Pauliui, kaip ir kitiems juvelyrinių dirbinių parduotuvės plėšikams, buvo taikomas suėmimas.

Latvijos Gerovės ministerijos Socialinės integracijos valstybės agentūros nutarimas buvo pateiktas Daugpilio teismo pirmajame posėdyje 2015 metų gruodžio 17 dieną. Teismas nutarė pridėti minėtus dokumentus prie baudžiamosios bylos medžiagos, tačiau tuo viskas ir pasibaigė. Kardomoji priemonė nepilnamečiui nebuvo pakeista.

 

Formalus požiūris

Projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė vienintelė važiavo į pirmąjį teismo posėdį Daugpilyje.

„Įvykęs teismo posėdis dėl grupės lietuvių įvykdyto juvelyrinės paduotuvės ginkluoto apiplėšimo šiame mieste akivazdžiai parodė, jog šalys narės tik formaliai pasirašo po ES direktyva dėl prekybos žmonėmis aukų nebaudimo, – piktinosi K. Mišinienė. – Realiai ši nuostata yra sunkiai įgyvendinama. Paauglys iš nedidelio Lietuvos miestelio, suaugusių, jau teistų „autoritetų“ išvežtas sunkiam nusikaltimui į kaimyninę šalį, po sulaikymo ir įkalinimo čia gavo prekybos žmonėmis nukentėjusiojo statusą ir tuo pačiu pagal Latvijos įstatymus – visą paketą psichosocialinės paramos. Tačiau nei Daugpilio teismo teisėjui, nei kaltinimą palaikančiam prokurorui tai jokio įspūdžio nepadarė, jie nematė prieštaravimo tarp šio statuso ir berniuko įkalinimo“.

Pasak K. Mišinienės, teismo posėdis Daugpilyje paliko slogų įspūdį – teisėjas demonstravo susierzinimą, jog nepilnamečio advokatė paprašė jos ginamojo epizodus išskirti į atskirą procesą, apsauga, atlydėjusi kaltinamuosius į teismo salę, akivaizdžiai nuobodžiavo, rašinėjo žinutes telefonais, ramstė sienas. „Tačiau užvis keisčiausiai laikėsi posėdyje valstybės kaltintojas – berniuko advokatei skaitant ilgą sąrašą dokumentų, jos prašomų įtraukti į bylą, nuolat niekinamai vaipėsi, juokėsi, vartė akis, vis „reikšmingai“ susižvalgydamas su suaugusių kaltinamųjų advokate. Pertraukėlių metu šiedu nuolat laikėsi kartu, vienbalsiai kritikuodami vaiko advokatės veiksmus, po posėdžio kartu ir išėjo, – pasakojo įspūdžius projekto vadovė. – Smulkmenos? Tikriausiai, bet daug pasakančios apie nedidelio miestelio teisininkų sluoksnio laikyseną“.

 

Paleistas iš suėmimo

Visgi K. Mišinienei pavyko pasiekti, kad du kartus į užsienį vogti išvežtas paauglys būtų grąžintas į Lietuvą. Jam buvo suteiktas gyvenamas būstas, vaikas akylai saugomas. Dėl jo buvo kreiptasi į Latvijos Teisingumo ministeriją su pareiškimu, kad jų šalyje pažeidžiamos prekybos žmonėmis aukų teisės. Pareiškime buvo rašoma, jog Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje numatyta, kad Valstybės dalyvės užtikrina, jog vaikas areštuojamas, sulaikomas ar įkalinamas pagal įstatymą, tik kraštutiniu atveju ir kiek įmanoma trumpesniam laikui, kad su kiekvienu vaiku, kuriam atimta laisvė, būtų elgiamasi žmoniškai, kad būtų gerbiamas jo orumas atsižvelgiant į jo amžiaus asmenų poreikius, kad kiekvienas vaikas, kuriam atimta laisvė, turėtų teisę tuoj pat gauti teisinę ir kitokią pagalbą, taip pat teisę ginčyti savo laisvės atėmimo teisėtumą prieš teismą ar kitą kompetentingą, nepriklausomą ir nešališką organą ir teisę reikalauti, kad jie neatidėliodami priimtų sprendimą dėl bet kurio tokio procesinio veiksmo.

Cituodami konvenciją pareiškimo autoriai priminė Latvijos Teisingumo ministerijai, kad remiantis Latvijos Respublikos socialinių paslaugų ir socialinės pagalbos įstatymu, prekybos žmonėmis auka yra asmuo, pripažintas nukentėjusiu nusikalstamoje veikloje, susijusioje su prekyba žmonėmis, arba kuriam Valstybės policija yra išdavusi pažymą, kad jis yra nukentėjęs nuo prekybos žmonėmis užsienyje, taip pat asmuo, kurį atitinkančiu prekybos žmonėmis aukos kriterijus yra pripažinęs socialinių paslaugų teikėjas.

Po to reikalai pajudėjo. Kaip sakė K. Mišinienė, šiandien galima pasidžiaugti, jog dėka atkaklių ir profesionalių projekto advokatės veiksmų, gausiai geros valios žmonių pasirašytos peticijos Latvijos valdžios institucijoms, berniukas yra paleistas iš suėmimo ir laukia Daugpilio teismo sprendimo saugioje, jam palankioje aplinkoje.

„Nors Latvijos kriminalinė policija, kaip beje ir Lietuvos, atsisako keisti savo išankstinę nuomonę ir pradėti procesą dėl prekybos vaikais – pareigūnai šį paauglį mato kaip „nepataisomą banditą“ – tačiau pastebime pokyčius kolegų mąstyme ir laikysenoje. Tai ypač atsiskleidė šiemet kovo 4 dieną Latvijos VRM vykusiame pasitarime, kur, dalyvaujant Rygos NVO „Marta“ ir mūsų teisininkams, turėjome progą iš esmės padiskutuoti apie susidariusią situaciją su Latvijos nacionaline koordinatore Kovai prieš prekybą žmonėmis L. Stabina.

Tikrai nustebino latvių savikritiškas požiūris į savo veiksmus – sulaikius paauglį, jis buvo apklaustas be jokio atstovo, vertėjavo neprofesionali vertėja, Daugpilio pareigūnams nebuvo tekę iki tol susidurti su prekybos vaikais tyrimais. Latvijos ministerijos atstovė išreiškė apgailestavimą, jog minėti pareigūnai pasikliovė vaiko žodžiais, jog jis esą savo noru dalyvavo nusikaltime, juos priešiškai nuteikė agresyvi berniuko laikysena, nes „aukos taip nesielgia“.

Antra vertus, Latvijos VRM atstovė pažymėjo, jog, jos nuomone, Lietuvos valstybinės institucijos buvo visiškai abejingos savo nepilnamečio piliečio atžvilgiu, dar daugiau – elgėsi dviprasmiškai. Pavyzdžiui, proceso pradžioje ministerija sulaukė skambučio iš Lietuvos Generalinės prokuratūros atstovo, kuris teigė, jog „Lietuvos Caritas“ pridarė klaidų, nesužiūrėjo paauglio ir t.t.“. Tačiau prokuratūra tarsi „užmiršo“ atsiųsti kokią nors pažymą apie tai, kad berniukas jau turi nukentėjusiojo nuo prekybos vaikais statusą, kad dalyvauja tebevykstančiame teisminiame procese Lietuvoje. O tokie dokumentai latvių kolegoms būtų tikrai pravertę“, – rašoma „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ tinklalapyje.

 

Teisiami visi trys

Taigi, Latvijoje Paulius teisiamas kartu su suaugusiais vyrais. Tikimasi, kad iki vasaros jų byla bus išnagrinėta. Kitas posėdis numatytas birželio 14-ąją. Vyrai į teismą atvežami iš garsaus Latvijoje Daugpilio mieste esančio kalėjimo, pavadinto „Baltoji gulbė“. Šis kalėjimas (1435 vietos) statytas 1863 metais yra pačiame miesto centre. Pro jo langus matyti centrinė miesto gatvė. Dėl to miesto žmonės ne kartą protestavo ir Teisingumo ministras pažadėjo kalėjimą iškelti. Tai vienintelis kalėjimas Latvijoje, kurio sargybiniai nestovi bokšteliuose, o patruliuoja kalėjimo teritorijoje. Visa kita apsauga patikėta elektronikai.

Šiame kalėjime, kur yra ir tardymo izoliatorius, lietuviai plėšikai laiką leidžia nuo pernai metų rugpjūčio 28-osios. Nuo tos dienos, kai prisikišę aukso į kišenes, bandė sprukti iš Latvijos ir buvo sugauti.

 

Užtruko tik minutę

Juvelyrinės parduotuvės „Leant“, esančios Lačlešos gatvėje, duris trijulė pravėrė apie 11 valandą. Tuo metu parduotuvėje buvo du pirkėjai ir du darbuotojai. Toliau viskas įvyko žaibiškai – matyt, plėšikai ruošėsi žiūrėdami filmus apie apiplėšimus ar skaitydami laikraščių reportažus. Vienas jų papurškė dujų pardavėjai ir šalia jos buvusiam parduotuvės savininko sūnui į akis, kitas – pirkėjams, trečiasis – trinktelėjo kirviu per vitriną ir, susižėrę aukso ir kitokių juvelyrinių dirbinių, plėšikai dingo iš parduotuvės.

Apie įvykį tą pačią minutę buvo informuota policija, prie parduotuvės atskubėjo ir medikai. Jie suteikė pirmąją pagalbą nukentėjusiesiems, o pareigūnai ėmėsi darbo. Nusikaltėliams sulaikyti jiems prireikė 10 valandų. Apie šios garsios bylos detales po plėšikų sulaikymo papasakojo operacijos vadovai: Kriminalinės policijos biuro ypatingai sunkių nusikaltimų viršininkas Aleksandras Strelcovas ir Daugpilio kriminalinės policijos skyriaus viršininkas Jurijus Saulevičius.

Atvykę į įvykio vietą pareigūnai apklausė liudininkus ir maždaug nustatė į kurią pusę nubėgo plėšikai. Netrukus pareigūnai jau žinojo kurio namo laiptinėje slepiasi bėgliai, tačiau sulaikyti jų iš pirmo karto nepavyko. Priartėjus pareigūnams jie kaip žvirbliai pasklido į šalis. Tuo metu policininkai jau žinojo, kad plėšikai – lietuviai, tad blokavo visus kelius, vedančius į Lietuvą. Buvo tikrinami visi automobiliai su lietuviškais numeriais, stabdomi taksi ir autobusai.

 

Slėpėsi krūmuose

Pirmasis į policijos rankas pateko Arvydas Bagdonas. Tai atsitiko tuo metu, kai jis sėdo į taksi automobilį. Iš jo kišenių policijos pareigūnai iškratė kilogramą ir 200 gramų aukso dirbinių. Apklausiamas jis nesigynė ir papasakojo, kas su juo dar buvo parduotuvėje.

Stebint gatvėse esančias kameras buvo pastebėta, kad ieškomieji yra parke netoli geležinkelio stoties. Buvo įtariama, kad vyrai tikriausiai laukia 5 valandos vakaro, kai į Zarasus iš Daugpilio išvažiuos maršrutinis autobusas. Kai policininkai priartėjo prie parko, bėgliai vėl spėjo pasislėpti. Tuomet buvo paprašyta kinologų pagalbos. Netrukus šuo jau vedė pareigūnus nusikaltėlių pėdsakais. Abu jie per parką buvo nubėgę Dauguvos upės link. Čia juos pareigūnai ir užspeitė. Remigijus Ričkus slėpėsi krūmuose prie upės, o jauniausias plėšimo dalyvis Paulius neišsigando šalto vandens ir, perplaukęs Dauguvą, nėrė į krūmus kitoje upės pusėje. Tačiau greitai abu vyrukai jau sėdėjo areštinėje su antrankiais.

 

Pripažintas recidyvistu

Vykstant tyrimui paaiškėjo, kad vyriausias iš įtariamųjų A. Bagdonas daugiau kaip pusę savo amžiaus yra praleidęs už grotų. Lietuvoje pavojingu recidyvistu pripažintas vyras teistas daugiau nei dešimt kartų. Tame tarpe ir už plėšimus. Jis gvelbdavo viską, kas pakliūdavo po ranka. Pavyzdžiui, prieš keletą metų Joniškio centre vaistinėje iš vitrinos pavogė keletą įvairių kremų pakuočių. Kadangi vaistinėje buvo įrengtos vaizdo kameros, tai peržiūrėjus įrašus buvo matyti kaip pavakare į vaistinę užeina trys vyriškiai. Vienas iš jų kalbina pardavėją, kitas, likęs prie durų, šalia kurių yra sumontuotos vitrinos stiklinėmis durelėmis, kažkuo jas atrakina ir į kišenes grūdasi kremo pakuotes. Turint vaizdo įrašą ir dar kai kurių duomenų, policijai surasti įtariamąjį vagišių didelių sunkumų nebuvo. Savo bendrininkų jis neišdavė. Ir nors vaistinei A. Bagdonas padarė žalos tik už 200 litų, tačiau įvertinęs visas aplinkybes, Joniškio rajono apylinkės teismas pripažino, kad A. Bagdonas nelinkęs pasitaisyti bei persiauklėti ir nuteisė jį 3 metams bei 4 mėnesiams nelaisvės.

Už smulkias vagystes A. Bagdonas ne kartą yra baustas ir administracinėmis nuobaudomis.

 

Užpuolė postinius

Keturis kartus teistas ir R. Ričkus. Labiausiai jis išgarsėjo tuomet, kai prieš 7 metus Biržų rajono policijos areštinėje kartu su Ignu Mačiuku užpuolė saugančius pareigūnus, juos sužalojo ir bandė pasprukti į laisvę, tačiau nesėkmingai.

Užpuolimo inciatorius buvo dabar jau iki gyvos galvos kalėti nuteistas I. Mačiukas. Tos dienos pavakare I. Mačiukas ėmė skųstis dantų skausmu ir paprašė iškviesti medikus. Kadangi dėl dantų skausmo dieną jis buvo vežamas pas gydytojus, kiek anksčiau gydomas ambulatoriškai, ir šįkart areštinės pareigūnai įvykdė areštanto pageidavimą. Atvykus į areštinę felčerei, du pareigūnai nuėjo atvesti I. Mačiuko. Vos buvo pravertos kameros durys abu areštantai, apsiginklavę nuaštrintais metaliniais šaukštais, puolė policininkus, ketindami pasprukti. Tačiau pareigūnams panaudojus kovos veiksmus, iškart pavyko areštantus sutramdyti. Nukentėjo ir jie patys. Areštinės postinis D. A. dėl patirtų durtinių ir pjautinių žaizdų galvoje bei kakle buvo gydomas ligoninėje. Jis neteko daug kraujo ir patyrė šoką. Kitam policininkui buvo sužalota ranka, perrėžtas veidas. Tą užpuolimą per vaizdo kameras stebėjo budėtojo padėjėjas, kuris kaip mat iškvietė pastiprinimą – mieste budėjusį policijos ekipažą. Nors pareigūnai atvyko po kelių minučių, jų pagalbos jau neprireikė.

R. Ričkus į areštinę buvo atvežtas iš Anykščių rajono policijos areštinės. Anykštėnai šį iš Biržų rajono kilusį vyrą kaltino sukčiavimu, o biržiečiai – rajone įvykdyta vagyste. Tad jam bėgti nebuvo labai didelio reikalo. Kas kita – I. Mačiukas, kuris buvo kaltinamas nužudęs du žmones.

Beje, po kurio laikui Panevėžio apygardos teismas jį ir kartu nužudymuose dalyvavusį Valentiną Leknicką nuteisė griežčiausia bausme – laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Teisme I. Mačiukas prisipažino žiauriai užmušęs Biržų rajono Zakrių kaimo gyventojus 54-erių Liną Č. ir jo sūnų, buvusį savo bendraklasį Šarūną.

 

Vežė vogti

Apie Paulių jau daug rašėme. Šis, viename atokiame Lietuvos rajone gyvenęs vaikas, dar prieš plėšimą Latvijoje buvo papuolęs į geraširdžiais dėdėmis apsimetusių pirklių, o tai buvo biržiečiai Aurimas Grikis ir Dainius Bėlskis, rankas. Ir neatsitiktinai. Tokie „dėdės“ paprastai aukų ir ieško probleminėse ar asocialiose šeimose, kur vaikai (ir ne tik vaikai, bet ir jaunos merginos ar moterys – red. past.) nepatiria nei meilės, nei šilumos, kur pinigų stinga ne tik būtiniausioms prekėms, bet net ir maistui. Paulius ir augo panašioje šeimoje. Tėvai girtuokliaudavo, tad savo vaikams skirti dėmesio nebuvo kada. Kai tie „geradėjai“ pasiūlė „dovanėlę“ Pauliui – girdi, nieko nematęs, niekur nebuvęs, nuvešim mes tave Londono apžiūrėti – tai tėvams nė netoptelėjo mintis, kad tie „dėdės“ ne Londono apžiūrėti jų sūnų veža, o ketina jį įkinkyti nusikaltimus daryti. Gavę pinigų alaus bambaliui, pasirašė dokumentus, kad sutinka išleisti nepilnametį sūnų ir vėliau nė nepasidomėjo, kaip jam sekasi…

O vaikinukas buvo nuvežtas ne Londono apžiūrėti, o į Daniją. Ten jam buvo pareikšta, jog nuo šiol jis privalės … vogti. Berniukui buvo nurodyta, iš kur ir ką jis turi vogti bei pristatyti savo „globėjams“. Nusikaltėliai, apgaule išvežę vaiką į užsienį, pagrasino, jei šis priešinsis, nusuksią sprandą.

Laimė, kad ir įbaugintas vaikas stengėsi išlaukti progos, kada galės pabėgti. Jam pasisekė pasislėpti nuo savo išnaudotojų, o Lietuvos ambasada padėjo vaikui grįžti į Lietuvą.

Danijos policija bei visuomeninės organizacijos, į kurių rankas buvo patekęs Paulius, baiminosi, kad vaikas gimtinėje negaus deramos pagalbos, todėl nenorėjo jo gražinti. Valdininkai mušėsi į krūtinę, žadėdami vaikui suteikti visokeriopą pagalbą. Toji „visokeriopa pagalba“ pasireiškė tuo, kad paauglys buvo gražintas į girtuoklių tėvų namus, o pasibaigus ikiteisminiam tyrimui įkištas į Kauno socializacijos centrą – girdi, tėvai nesusitvarko.

Išleistas iš socializacijos centro vaikinukas vėl atsidūrė vagišių rankose ir, kaip rašėme, buvo sulaikytas kaimyninėje Latvijoje, kai su bendrininkais bandė apiplėšti juvelyrinę parduotuvę.

 

Tik faktai

Panevėžio apygardos teismas biržiečius Aurimą Grikį ir Dainių Bėlskį teisė už jauniausio – 13-os metų – vaiko šalyje pirkimą. Kartu su jais kaltinamųjų suole turėjo sėdėti ir dar vienas biržietis – Saulius L. (28 m.), tik šis teismo verdikto nesulaukė. Jauną vyrą nubaudė likimas. Kai Panevėžio apygardos teismas jau ketino pradėti šios bylos nagrinėjimą, buvo gautas raštas, kad Saulius L. yra nuteistas už kitą nusikaltimą, serga sunkia liga, yra gydomas ir negali atvykti į teismą. Vėliau, sveikatai vis prastėjant, vyras buvo paleistas namo. Dar po poros mėnesių, 2015 metų vasarą, iš Biržų rajono policijos komisariato teismas gavo pažymą, kad Saulius L. rastas negyvas negyvenamo namo ūkiniame pastate.

D. Bėlskis su A. Grikiu jau turėjo patirties – ne kartą vagiliavo užsienio prekybos centruose, žinojo, kaip elgtis, kokios prekės turi paklausą. Taip pat abu vagišiai puikiai žinojo, kad kuo daugiau talkininkų atsiveš, tuo didesnis bus pelnas. Du „talkininkai“ atsirado greitai: pensininkė, vos galą su galu sudurianti Aldona ir neįgalus, berankis, vietinis valkatėlė Kostas. Trečiasis buvo Paulius.

Kad kelionė būtų patogi ir būtų vietos, kur slėpti nugvelbtas prekes, A. Grikis su D. Bėlskiu išnuomojo namelį ant ratų. Keliavo tarsi orūs poilsiautojai, numigdami tam skirtose aikštelėse. Vyrai buvo apskaičiavę, kad kelionė atsipirks, jei pavogs ne mažiau nei 200 įrankių.
Kaip paaiškėjo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, pagrindinis lietuvių „poilsiautojų“ taikinys – ūkinių prekių parduotuvės, iš kurių dažniausiai buvo vagiamos replės.
Visi buvo pasiskirstę vaidmenimis, žinojo, kas su kuo eis vogti. Dažniausiai vogdavo taip:
A. Grikis įeidavo į parduoduvę, pasiimdavo krepšį, o į jį įdėdavo savo kuprinę. Į tą kuprinę ir dėdavo daiktus, už kuriuos neketindavo sumokėti. Aplink sukiodavosi „berankis“, kuris nukreipdavo parduotuvės darbuotojų dėmesį. Kuprinę su daiktais pro kasas dažniausiai išnešdavo D. Bėlskis arba Paulius.

Kartą nepasisekė, ir vagišiai buvo sulaikyti. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme D. Bėlskis savo kaltę neigė, o A. Grikis – prisipažino iš dalies. Vėliau vyrai ėmė kaltinti vienas kitą. Beje, A. Grikis teismo laukė tardymo izoliatoriuje, o D. Bėlskis – laisvėje. Abu vagišiai tvirtino nežinoję, kad paaugliui tik 13 metų. Nagrinėjant bylą teisme buvo užfiksuoti skambučiai, kurių metų kaltinamieji A. Grikis su D. Bėlskiu tarėsi, ar nevertėtų susidoroti su „vaikėzu“ ir jo motina, nes „per juos šviečia iki 15 metų belangės“.

D. Bėlskis bei A. Grikis buvo pripažinti kaltais pagal LR BK 157 str. 2 d. (vaiko pirkimas arba pardavimas) ir pagal LR BK 302 str. 1 d. (dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas) ir skyrė abiems vaiko išnaudotojams po 7 metus laisvės atėmimo. Iš abiejų solidariai priteista nukentėjėliui atlyginti 1000 eurų.

Lietuvos apeliacinis teismas atmetė už mažamečio asmens išnaudojimą nusikaltimams daryti nuteistųjų apeliacinius skundus ir paliko galioti Panevėžio apygardos teismo nuosprendį.

 

 

Autorius Aurelija Žutautienė

Publikuota 2016 m. gegužės 13 d. http://valstietis.tv3.lt/antra-kategorija/auku-gynejos-pasieke-kad-latvija-nepilnameti-pripazintu-auka/

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...