Atstumtieji. Emigracijoje parduota ir prievartauta mergina: Lietuvai nesu statistinė auka ("delfi.lt",2017-06-18)

Smulki, kukliai apsirengusi, nė trupučio makiažo – tokia ji, besišypsanti mergina. Žiūrint į Neringą (vardas pakeistas) sunku patikėti, ką jai teko išgyventi emigracijoje, tačiau vos pradėjus pokalbį tampa aišku, kad šypsena tėra skydas, slepiantis, kas dedasi viduje. Pragaras. Taip vienu žodžiu ji galėtų apibūdinti tai, ką patyrė. Darbas vergiškomis sąlygomis, parduota ir prievartauta – mergina vis dar sunkiai gali kalbėti apie įvykius.
 
Neringa su drauge į Angliją vyko kaip ir daugelis lietuvių – darbo ir pajamų, kurios leistų pragyventi. Lietuvoje likusios abiejų neseniai mokyklą baigusių merginų šeimos nebuvo finansiškai stiprios. Norėdamos užsidirbti pragyvenimui ir tolesnėms studijoms, merginos per artimuosius susirado darbą sandėliuose-šaldytuvuose.

„Darbo aš nebijau, tad sutikome dirbti net žinodamos, kad nebus lengva. Patalpa, kurioje dirbome, buvo šaldytuvai – minusinė temperatūra, drėgmė, tvarkant daržoves stiro visas kūnas. O davė darbui tik guminius batus, chalatus ir pirštines. Vyresnės ten dirbusios moterys patarė, kad prisikištume į batus ir po drabužiais laikraščių – jie bent kažkiek sugeria drėgmę, tad kurį laiką būna kiek šilčiau. Ne viena moteris mūsų gailėjo, kad tokios jaunos dirbame vergiškomis sąlygomis, ne viena perspėjo, kad greit ims skaudėti sąnarius, nes visą darbo laiką būni šaltyje ir drėgmėje“, – pasakojo Neringa.
 
Uždarbiu mergina nesiskundė, visgi kurį laiką padirbėjusi suprato, kad vyresnės moterys apie sveikatos sutrikimus kalbėjo tiesą – vis sunkiau buvo dirbti, šaltis ir drėgmė išties darė savo, tad su drauge nusprendė paieškoti darbo kur nors pas ūkininkus, laukuose. Draugė, naršydama skelbimus, surado lyg ir tinkamą pasiūlymą. Nebuvo nurodyta, ieško vyrų ar moterų, tiesiog – darbas pas ūkininkus laukuose. Pateiktu numeriu atsiliepė lietuviai ir merginoms pasakojo, kad darbas yra sunkus, bet vertas atlygio. Pora, su kuria merginos bendravo, sakė, kad jie patys ten dirba ir netrukus atsilaisvins kelios darbo vietos. Be to, ūkyje skiriama gyvenamoji vieta ir maitinimas.
 
Pelėsiais pasidengusiame nedideliame bute su dar keliais žmonėmis gyvenusioms merginoms tai skambėjo kaip pasaka – nebereikės stirti šaldytuvuose, nebereikės kasdien laukti eilėje prie vonios ar tualeto. Jos sutarė susitikti su darbą siūliusiais tautiečiais. Neringa sako, kad bendraujant su lietuvių pora nekilo nerimo, jog kažkas ne taip, jog išties jų laukia tikras pragaras.
 
„Jie kalbėjo tik apie darbą ūkyje. Jokių užuominų, kad reikės daryti ką nors kita. Tik pasakė, kad teks kelias dienas pagyventi kitur, kol atsilaisvins darbo vietos. Sakė, kitaip tiesiog negali mūsų paimti iš Piterboro. Sutarėme, kad jie atvyks mūsų paimti artėjant savaitgaliui“, – dalijosi priminimais Neringa.
 
Lietuviai atvyko dviese – mergina ir jaunas vyras, prisistatė Aurelija ir Romu. Merginoms tuomet nė nekilo abejonių, kad pora pragyvenimui uždirba visai ne iš ūkio darbų. Nors vėliau Neringa sako supratusi, kad neatkreipė dėmesio, kokia Aurelija pasitempusi, išpuoselėtais nagais.
 
„Mus nuvežė kelis šimtus kilometrų nuo Piterboro, kelionė buvo gana ilga. Apgyvendino daugiabutyje – butas tvarkingas, švarus, mums atrodė kaip rojus po to, kuriame gyvenome. Buvome įsitikinusios, kad šiame būste būsime trumpai, vos kelias dienas, o paskui, kaip ir žadėta, vyksime į ūkį ir kibsime darbuotis, tačiau viskas pasisuko kitaip, – pasakojo Neringa, o jos akyse ėmė kauptis ašaros. – Vos po kelių dienų, kai ėmėme klausinėti, kada pagaliau važiuosime į ūkį, paklausė: „Jūs dar nesupratote?“ Tikrai tuomet nesupratome, ką reiškia jos užuomina.“
 
Kelias dienas merginas stebėjusi pora greičiausiai suprato, kad joms labai reikalingi pinigai, o užtarėjų, kurie atsiųstų policiją, jei pateks į bėdą, neturi.
 
„Aurelija ėmė aiškinti, kad atves pas mus vyrų. Kilo mintis: apie ką ji kalba, kokius vyrus? Tada jau išsamiai paaiškino, ką mums reiks daryti, ir ėmė dėstyti, kas gresia, jei nesutiksime“, – pasakojo apie patirtą košmarą Neringa.
 
Merginas visaip spaudė, žemino, aiškino, kad jos yra niekas, liktų gyventi tik gatvėje, o čia esą ir malonumas, ir pinigai. Be to, palietė skaudžiausią dalyką – esą žino, kur gyvena artimieji, tad susidoroti su jais nebus sunku. Aiškino, kad turi „draugų“, kurie gali tai padaryti. Merginos neslėpė, dar bandžiusios prieštarauti, prašėsi tiesiog paleidžiamos namo, tačiau jau viskas buvo nuspręsta už jas ir nuo tos dienos atrodęs rojus virto juodžiausiomis gyvenimo dienomis.
 
Draugė prievartą patyrė pirma. Pora atvedė į butą juodaodį, jis su Neringos drauge užsidarė kambaryje. Paskui mergina ilgai verkė, bet Aurelija ir Romas į ašaras ir maldavimus nereagavo.
 
„Man labiau pasisekė. Atėjo vyras, tačiau pirmas „klientas“ manęs nepalietė. Galbūt suprato, kad aš čia ne savo noru, o esu priversta su juo susitikti. Prasėdėjau žiūrėdama į vieną tašką tą pusvalandį, o jis nė pirštu nepalietė“, – sakė Neringa.
 
Merginos tapo kalinėmis – privalėjo daryti, kas liepiama. Kiekvieną nepaklusimą lydėjo dar didesnis pažeminimas – po 20–30 vyrų, ir jiems visai nebuvo svarbu, kad merginos nenori prie jų net prisiliesti. „Sunkiausia, kai imi tikėti, kad esi niekas. Iš pradžių dar galvojome pabėgti, tad su drauge susitarėme apsimesti paklusniomis, daryti, ką liepia, o tada susidėti daiktus ir sprukti. Dar ir vienas atėjusių vyrų sakė įsimylėjęs draugę ir pažadėjo padėti pabėgti. Suplanavome, kad užtektų bilietui namo, paklusniai elgtis savaitę, atsidėjome pinigų, susikrovėme daiktus. Kai susiruošėme bėgti, jie, lyg žinodami, atėjo į butą. Išvertė mūsų daiktus. Draugė bandė bėgti pro duris iš buto, bet ją čiupo už plaukų ir galvą trenkė į artimiausią stovėjusį fotelį“, – tramdydama ašaras kalbėjo Neringa.
Merginas ėmė dar griežčiau kontroliuoti – ir taip dažni vizitai į butą, kuris tapo merginų kalėjimu, dar padažnėjo. Pasai buvo pas Aureliją ir Romą, o pažadėjęs pagalbą sprunkant vyras nebesirodė. Neringa svarstė, kad jie greit išsiaiškino, kas norėjo padėti, o gal tas žmogus išdavė jų planus.
 
Kelis mėnesius teko kęsti pažeminimą ir vyrus, ne kartą merginos bandė protestuoti, išsisukti, tačiau už tai tik sulaukdavo dar bjauresnių baudų. Vyrai ėjo kasdien, kasdien teko kęsti vis labiau kylantį šleikštulį dėl kiekvieno prisilietimo.
 
„Pasitikdavome ateinančius vyrus su treningais ar susisukusios į chalatus, ne vienas sakė: „Ne ne, čia ne tos merginos, kurių nuotraukas matėme, kur kitos?“ Ir tik vėliau sužinojome, kad panašių merginų nuotraukų buvo įdėta internete, – dabar jau iš vergijos gniaužtų pasakojo išgelbėta mergina. – Net rūkydavom prieš pat ateinant vyrams, kad tik jie atsisakytų mus liesti. Tačiau už tai žiauriai baudė – visą naktį ar visą dieną vieną po kito vedė vyrus, kuriems buvo visai nesvarbu, kad net nepastovime ant kojų, esame išsekusios, pavargusios, nemiegojusios. Bjauru, skaudu ir apimdavo dar didesnė neviltis, kad jau nepavyks iš to pragaro ištrūkti. Niekada nebuvau prostitutė, niekada nebuvo malonu, visą laiką šlykštėjausi tuo.“
 
Kokius vyrus atvesdavo? Pasak Neringos, buvo įvairiausių rasių, išsilavinimų, pragyvenimo lygio vyrų. Kai kurie kėlė baimę, Neringai ir jos draugei ne kartą kilo įtarimų, kad kai kurie gali vartoti narkotikų, tačiau buvo draudžiama juos atstumti. Tai padarius ir vėl laukė bausmės, pažeminimai, kaip pasakoja Neringa, jas tiesiog maišė su žemėmis, o paskui vėl elgėsi draugiškai, tačiau tas draugiškumas buvo toks apsimestinis, kad dar labiau gąsdino merginas.
 
Kelis mėnesius trukęs košmaras ir prievarta vieną dieną baigėsi su trenksmu.
 
„Atėjo keistas vyras, kuris man pasiūlė laikrodį, esą jis neturi pinigų, ir ėmė klausinėti, ar tokį darbą pasirinkau pati. Išsigandau ir paprašiau išeiti. Jis įkyriai klausinėjo, ar tai mano pačios pasirinkimas gauti pinigus už seksą, o aš vis prašiau, kad išeitų, ir pasakiau, kad turėsiu problemų, jei su juo kalbėsiuosi. Išėjo, tuoj pat papasakojau draugei, o ji pasakė viską Aurelijai. Šie mums tuoj pat atidavė pasus, liepė užsirakinti ir nieko neįleisti. Patys dingo. Tai dar labiau kėlė baimę, nesupratome, kas vyksta, tik buvo aišku, kad žmogui reikalingi Aurelija ir Romas, o ne mes. Bet bijojome, nė neįsivaizdavome, kas vyksta, – pasakojo Neringa. – Netrukus kažkas ėmė skambinti ir belsti į buto duris, o mes iš baimės nuėjome į balkoną ir drebėjome ten. Išgirdome, kad duris laužia, baimė ir nežinia augo.“

Į butą įsiveržė keli pareigūnai.
 
„Ėmiau panikuoti, kas bus, kai jie pasakys tėvams, iš kur mus išvadavo. Artimieji – griežtų pažiūrų, jie tikrai nesupras, ką išgyvenom. Kaip reikės tėvams pasakyti, kaip paaiškinti, kad mes buvom pažemintos ir priverstos, prievartaujamos? – gana neseniai išgyventų emocijų neslėpė Neringa. – Mus išvežė į artimiausią nuovadą, uždarė atskirai. Sunku apsakyti, kaip tada jaučiausi, apėmė siaubas, o pareigūnai valandų valandas klausinėjo, kaip atsidūriau jų šalyje, ką čia veikiu, kaip patekau į tą butą, ar pati savo noru buvau su vyrais už pinigus. O aš tik verkiau ir sakiau, kad noriu namo. Dar labiau palūžau, jie vis klausinėjo ir ieškojo kaltų, supratau, kad gal net mane kaltina, kad galbūt aš draugę įtraukiau į visa tai. Tai buvo pati baisiausia diena.“

Neringa neslepia, kad tada ji nė nesuprato, jog pragaras baigėsi, jai atrodė, kad visi kaltina tik ją, o dar vis neapleido baimė, ką reikės pasakyti artimiesiems, – juk iš namų išvarys ir net nesigilins, kad ji buvo priversta. Lyg viso to būtų maža, mergina patyrė dar vieną žiaurų likimo smūgį. 
 
Išlaisvintas iš prostitucijos vergijos merginas apžiūrėjo gydytojai ir Neringai pranešė, kad ji laukiasi. Žinia smogė lyg žaibas iš giedro dangaus. Neringa prisipažino iškart pasakiusi, kad nenori to vaiko, juk ją prievartavo ir girti, ir lyg nuo narkotikų apsvaigę vyrai. Net ir žinodama, kad pavojus gresia jos pačios sveikatai, žala bus nepataisoma, ji atkakliai prašė padaryti abortą. Pareigūnai ir medikai sutiko, matyt, suprato, kad kūdikis būtų paskutinis lašas ir taip palūžusiai merginai.
 
Atsistoti ant kojų ir bent kiek vėl patikėti žmonėmis jai padėjo panašaus likimo merginos. Po apklausų ją apgyvendino name, kuriame glaudėsi iš tokio pat ir dar baisesnio pragaro išlaisvintos merginos. Iš pradžių ji daugiau klausė, apie kokią patirtį šios pasakoja.
„Supratau, kad mums dar buvo pakankamai gerai, kai kurias marindavo badu, mušdavo kasdien, padažydavo ir vėl versdavo būti su vyrais, – pasakojo Neringa. – Pagaliau grįžus į Lietuvą iškart pasitiko Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) darbuotoja. Tėvai taip ir nesužinojo, kas man nutiko. Melavau jiems, kad viskas gerai, kad tai buvęs eilinis darbas, kokio ir išvažiavau dirbti su jų žinia nuo pat pradžių.“
 
Pasak Neringos, su melu gyventi kur kas lengviau, nei pasakyti tiesą mylimiems žmonės, nes vis dar sukausto baimė vien prisiminus. „Nebenoriu verkti“, – ašarų kupinomis akimis sako Neringa.
 
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro darbuotojos Neringai vis dar padeda, jos nepaliko likimo valiai, po truputį moko drąsiau gyventi.

Nors tai, ką išgyveno, Neringa sako sunku pamiršti, o dar ir neteks – Romas ir Aurelija teisėsaugos žinioje. Jau grįžusią į Lietuvą Neringą pasiekė žinia, kad vyras turėjo gerai išvystytą prostitucijos tinklą, apgaule į spąstus įviliojo gausybę merginų. Jis buvo sulaikytas ir jo laukia teismas, kuriame Neringa vėl turės susitikti su savo budeliais. Tiesa, kol kas neaišku, koks Aurelijos likimas. Neringa girdėjo, kad ji Lietuvoje ir laukiasi mažylio. Ar tokią moterį teis? Tai jau teisėsaugos sprendimas.
 
Dar viena keista detalė – Neringa žino, kad ji Lietuvoje nėra įtraukta į nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis statistiką, nes byla tiriama ir nagrinėjama ne Lietuvoje.
 
Neringa besirūpinančio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) Kauno skyriaus socialinė darbuotoja Vaida Matusevičiūtė sako, kad galima tik spėlioti, kokio dydžio yra lietuvių išnaudojimo problema. 
 
„Nukentėjusi mergina, kaip ir visas būrys jos likimo draugių, neįtrauktos į oficialią Lietuvos prekybos žmonėmis aukų statistiką. Reiškia Vidaus reikalų ministerija (VRM) ir Policijos departamentas, taip atkakliai tvirtinantys, kad skaičiai ir tik skaičiai parodo šio baisaus reiškinio tendencijas, klaidina visuomenę, braižydami išnaudojimo prostitucijoje mažėjimo tendencijas. Čia kalbame tik apie vieną užsienio policijos tyrimą, kai britų pareigūnai, susiradę mus, prašė padėti nukentėjusioms. Kiek Europoje blaškosi mūsų išnaudotų, nukentėjusių tėvynainių, kurių oficialios ministerijų statistikos niekada neatspindėjo, jokia analizė dėl jų nebuvo daryta?“, – sako V. Matusevičiūtė.
 
DELFI susisiekus su bylą tiriančiu pareigūnu, jis ne itin norėjo daug pasakoti. Tik patvirtino, kad byla didelės apimties ir pažadėjo, kad, kai bus teismo verdiktas, papasakos daugiau ir galės atskleisti tyrimo detales bei pasakyti, kiek merginų tapo aukomis.
 
Neringa neslepia: skaudu, kad tai nutiko jai, nes niekada nebuvo nei puošeiva, nei viliokė. Net ir išvaduota iš vergijos ir žinodama, kad įtariamieji sulaikyti, ji vis dar krūpteli nuo bent kiek panašaus į Aurelijos ir Romo balso, nuo kiekvieno žmogaus prisilietimo.

Pasidalinti patirtimi su DELFI jai taip pat buvo sunkus išbandymas – juk nepasakojo net artimiausiems žmonėms, ir prekybos su žmonėmis kovoje dirbančios merginos ne iškart įgavo Neringos pasitikėjimą. Prabilusi apie labiausiai žeminančią ir skaudžiausią gyvenimo patirtį Neringa perspėja visas merginas: apgaule į tokį pragarą gali būti įtraukta bet kuri, ieškanti darbo užsienyje.
 
Mergina neslepia, kad sunku lipti per save, iš naujo mokytis gyventi ir vėl bendrauti su žmonėmis, bet ji susirado darbą, studijuoja, o pasimatymai su vaikystės bičiuliu po truputį peraugo į meilę. Tiesa, jam Neringos paslaptis taip pat nepasiekiama.
 
Autorius Rita Gečiūnaitė

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...