Ar reikalinga prekybos žmonėmis prevencija mieste? ("www.atviraklaipeda.lt", 2018-05-26)

Jei paklaustumėte, ar Klaipėdos mieste yra prekybos žmonėmis aukų, tikriausiai tiek iš paprastų gyventojų, tiek iš specialistų išgirstumėme neapibrėžtą atsakymą – gal, tikriausiai, nežinome…

Bet jų yra, ir jos gyvena, mokosi, dirba tarp mūsų ir šalia mūsų. Klaipėdoje aktyvūs yra ne tik narkotikų gabentojai ir prekeiviai, bet ir prostitucijos organizatoriai, moterų verbuotojai užsienio viešnamiams, nuolat „neršia“ ieškodami aukų nusikaltimams vykdyti Vakarų Europoje įvairaus „kalibro“ veikėjai.

Žadant viliojantį darbą, įkalbinėjant „nepraleisti fantastiškos progos“, šantažuojant, grasinant arba nesakant tiesos apie darbo sąlygas, prekeiviai žmonėmis stumia pažeidžiamus, ne visada sugebančius pilnai suvokti pasiūlymo klastą asmenis į išnaudojimo, skolų, kančių liūną, iš kurio ne visiems lemta išsikapanoti.

O kur Klaipėdoje „sielų žvejai“ gaudo savo aukas ir kaip miesto tarnybos tam duoda atkirtį?

Pasižiūrėkime į faktus, kur vyko paskutiniai mūsų centrui žinomi verbavimo atvejai. Pirmiausia – Ernesto Galvanausko profesinio rengimo centre, kur iš viso regiono atvyksta jaunimas įgyti profesijos, kur svetingai priimami ir jaunuoliai, turintys įvairių sutrikimų. Vis dar teismų karuselėje sukasi, mūsų manymu, rezonansinė miestui  byla, kai pažeidžiamas centro auklėtinis grupės asmenų buvo išgabentas į Prancūziją ir ten verčiamas daryti nusikaltimus, nuolat patirdamas psichologinį ir fizinį smurtą. Dėka atkaklių miesto kriminalistų ir jiems vadovavusio prokuroro
veiksmų, nusikaltėliai buvo patraukti atsakomybėn.

Kitas atvejis – profesinio rengimo centro auklėtinė, turinti negalią, šiais metais netikėtai atsidūrė Didžiojoje Britanijoje, kur patekusi į atsitiktinio darbdavio – beje, tautiečio – rankas, buvo išnaudojama renkant labdarą, turėjo bėgti ir policijos bei ambasados pagalba buvo grąžinta namo.

Esame tikros, jog panašių atvejų yra ir daugiau, tačiau būtent paminėtieji ir reakcija į juos iliustruoja iškalbingą atsakymą į klausimą, ar reikia miestui prekybos žmonėmis prevencijos.

Į mūsų pakartotinius el. paštu siųstus siūlymus aptarti prekybos žmonėmis nusikaltimų grėsmes jų auklėtiniams, profesinio rengimo centro vadovybė atsakė spengiančia tyla, o pakalbinta nukentėjusios merginos auklėtoja tik padejavo, kad jaunuolė „nesuvaldoma, daro, ką nori, kokia ji čia nukentėjusi“..

Atrodo, jog ne tik su centro auklėtiniais reikia kalbėti apie jų tykančius pavojus, bet ir su darbuotojais, keičiant jų bendrą suvokimą apie negalią turinčius „blogus“ auklėtinius…

"Deja, savivaldybėje ilgus metus veikianti Pagalbos nukentėjusiems ar galėjusiems nukentėti nuo prekybos žmonėmis koordinavimo grupė, kažkada rodžiusi savo aktyvumu pavyzdį visai šaliai, jau seniai prarado bet kokį susidomėjimą konkrečia veikla, jos nariai snūduriuoja visiškame neveiklume."

Gal reikia ieškoti pamainos „nepamainomai“ šios grupės vadovei, lyderio, kuriam nuoširdžiai rūpėtų ne postas, o miesto silpniausieji?

Klaipėda, reikia atsibusti iš palaimingo sapno, kad „pas mus nieko nevyksta“. Miestas tikrai pajėgus užkirsti kelią daugumai prekybos žmonėmis, išnaudojimo atvejų, čia dirba daugybė protingų, profesionalių, neabejingų žmonių. Negi mes tik stebėsime nusikaltimų suvestines, kaltindami pačias aukas , kad „ joms taip patinka gyventi“?

Mūsų SOS pagalbos numeris 24/7 yra 8-679-61617, kviečiame skambinti mums arba rašyti klaipeda@anti-trafficking.lt

 
 
 
Autorius: Kristina Mišinienė 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...