Anksčiau Ariogalos vaikai į užsienį buvo vežami vogti plokštelių, dabar – plėšti su ginklu rankoje („15min.lt“ 2016-03-02)

Per trejus pastaruosius metus Ariogaloje gyvenantys vaikai penkis kartus buvo sučiupti nusikaltę užsienyje. 2013-aisiais ši problema gal ir neatrodė rimta, nes vaikas buvo pagautas Austrijoje bandantis pavogti vinilinę plokštelę. Tačiau dabar vaikų teisių specialistai ne juokais sunerimę – Ariogalos vaikai vis dažniau vežami dalyvauti ginkluotuose juvelyrinių dirbinių parduotuvių apiplėšimuose.

Vaiko teisių specialistai neabejoja, kad vogti ir plėšti paaugliai į užsienį vyksta ne savo noru. Kad jie tampa prekybos žmonėmis aukomis. Tačiau Raseinių rajono policijai iki šiol nepavyko išsiaiškinti nė vieno nusikaltimo. 

Vaikai tiesiog nekalba. Jie neįduoda savo kankintojų. Gal dėl to, kad nesijaučia tapę aukomis, o gal iš baimės sulaukti nusikaltėlių keršto. Iš tiesų vaikams Lietuvoje liudininkų apsauga pritaikoma labai retai, dažniausiai jiems tenka toliau gyventi vienoje gatvėje su išnaudotojais.

Nuo plokštelių iki plėšimų

Apie tai, kad Lietuvos vaikai vežami vogti iš parduotuvių, skelbiama jau penkerius metus. Tačiau, atrodo, situacija tik blogėja. Pastaruoju metu nepilnamečių užsienyje vykdomi nusikaltimai tik sunkėja. Be to, aiškėja, kad aukas nusikaltėliai renkasi iš kelių vietovių. Viena prekybos vaikais „sostinių“ galima skelbti nedidelį Raseinių rajono miestą – Ariogalą.

Per pastaruosius metus šiame mieste gyvenantys vaikai net penkis kartus įkliuvo nusikaltę užsienyje. Du iš jų buvo išvežti po du kartus. 

Pirmą kartą apie užsienyje nusikaltusį ariogalietį berniuką Raseinių rajono Vaiko teisių ir apsaugos tarnyba žinią gavo 2013-ųjų liepą. Tuomet pranešta, kad Lietuvos ambasada Austrijoje iš kriminalinės policijos gavo pranešimą, kad Vienoje buvo sulaikytas nepilnametis lietuvis, parduotuvėje bandęs pavogti vinilinę plokštelę.

Vaikas neturėjo jokių asmens dokumentų, policijai pasakojo, kad į Austriją vienas autobusu atvyko iš Kauno. Apie įvykį buvo informuota nepilnamečio motina. O po kelių savaičių jis buvo parskraidintas į Lietuvą.

2014 metų vasarį Raseinių Vaiko teisių ir apsaugos tarnyba vėl sulaukė informacijos apie užsienyje nusikaltusį ariogalietį nepilnametį. Vaikinas buvo sulaikytas Šveicarijoje, Bazelio mieste, nes naudodamasis svetimu asmens dokumentu galimai dalyvavo juvelyrinių prekių parduotuvės apiplėšime. Nusikaltimo metu kartu su nepilnamečiu buvo suaugusių Lietuvos piliečių, todėl tarnybai iškart kilo įtarimų dėl prekybos žmonėmis.  

Tuomet Vaiko teisių ir apsaugos tarnyba kreipėsi į Raseinių policiją prašydama ištirti, iš kur vaikas gavo svetimus dokumentus, kas organizavo jo išvežimą. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, tačiau netrukus nesurinkus pakankamai duomenų, nes vaikas liudyti atsisakė, nutrauktas. 

Tas pats vaikinas užsienyje netrukus nusikalto dar kartą. Pernai liepą, mamai pasakęs, kad su draugu vyksta į Šventąją, o paskui irstysis baidarėmis Dubysoje, vaikinas „išplaukė“ pagautas Šveicarijos policijos už nusikaltimą. Mama gavo administracinę nuobaudą – įspėjimą už piktnaudžiavimą tėvų valdžia. Ikiteisminio tyrimo dėl vaiko išvežimo policija ir vėl nepradėjo. Į Lietuvą jis grįžo jau sulaukęs pilnametystės.

Vairavo vogtą automobilį, plėšė su ginklu

Kitas vaikas iš Ariogalos 2015 m. gegužę buvo sulaikytas Lenkijoje vairuojantis Čekijoje pavogtą automobilį. Lietuvos konsulatas Seinuose prašė pagalbos organizuojant vaiko sugrąžinimą į Lietuvą. Buvo susisiekta su nepilnamečio tėvu, tačiau šis neskubėjo vaiko parsivežti, kol jam nebuvo pasakyta, kad už piktnaudžiavimą tėvų valdžia jam gresia administracinė nuobauda. 

Tas pats šešiolikmetis vaikinas po trijų mėnesių vėl įkliuvo dėl nusikaltimo užsienyje. Pernai rugpjūtį jis buvo sulaikytas Belgijoje ir apgyvendintas nepilnamečių sulaikymo įstaigoje. Vaikinas buvo įtariamas su trimis bendrininkais panaudojant šaunamuosius ginklus plėšęs juvelyrinių dirbinių parduotuvę Belgijoje. Po poros mėnesių paaiškėjo, kad šiam vaikui Europos arešto orderį yra išdavusi Austrija. Jis perkeltas į Pataisos namų centrą Lince, Austrijoje. Į Lietuvą vaikinas grįžo tik šiemet. Pasiimti vaiko šį kartą neatsikalbinėdamas tą pačią dieną išvyko jo tėvas.

Dėl šio vaiko pakartotinio išvežimo į užsienį policija tyrimo net nepradėjo, tik pranešė Vaikų teisių apsaugos tarnybai, kad tyrimą pradėti atsisakoma dėl pernelyg neaiškių įvykių aplinkybių. 

Raseinių Vaiko teisių ir apsaugos tarnybos vedėja Regina Klevinskienė mano, kad šie atvejai – tik ledkalnio viršūnė, nes galėjo būti dar ne vienas atvejis, kai nepilnamečiai užsienyje nepakliūdavo į policijos rankas. Ji net įtarė, kad galbūt tėvai galėjo žinoti, kur ir ko į užsienį vyksta jų vaikai, nes pasiaiškinimai neva jie išvyko pas gimines arba dvi savaites plaukia baidarėmis, skamba labai neįtikinamai.

Tėvas: „Kol nesusišaudys, nesupras“

Vieno iš užsienyje nusikaltusių vaikų tėvas (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – red.past.) 15min sako, kad nesupranta, kaip jo sūnus pateko į prekyba žmonėmis užsiimančių nusikaltėlių rankas. 

„Nežinau nieko, jis man nieko išvis neaiškino. Į Kauną išvažiuoja ir, va, randa užsienyje. Išvažiuoja mokytis ir prapuola. Jis nieko daug su manim nešneka. Pasiūlė pinigų ir važiavau, sako“, – 15min pasakojo Ariogaloje gyvenantis tėvas. 

Tačiau jis pats nepastebėjo, kad po nusikaltimų užsienyje sūnaus kišenės būtų papilnėjusios. Pasak jo, vaiką greičiausiai apgavo. 

„Negavo jis ten jokių pinigų. Aš jau sakiau jam, kad nusiramintų ir eitų darbus dirbti, tai dabar, va, mokslus metė, sėdi namuose, užsirašė į Darbo biržą, kad aš pašalpą gaučiau. Prisidirbs, tai prisidirbs, aš paskui jo užpakalį tikrai nevaikščiosiu. Man pačiam reikia suktis, reikia vaistams pinigų užsidirbti“, – aiškino vyras.

Tėvas tikino, kad jo vaiką į užsienį vykti nusikalsti įkalbėjo „kažkokie kavenski“, kurių jis pats nežino, o sūnus taip pat neatvirauja.

Klausiamas, ar jam nebaisu, kad jo sūnus gali įkliūti rimčiau, tėvas tik atsiduso. 

„Ką baisu? Kas bus, tas bus, nieko čia nepadarysi. Tuoj aštuoniolika metų. Aš jam aiškinu, bet jam vienodai rodo. Jis savo klauso. Kol neapdegs gerai rankų, kol nesusibadys, nesusišaudys, nesupras. Reikia mirčiai į akis pasižiūrėti, kad suprastų gyvenimą. Dabar viskas jam čia romantika“, – tikino jis. 

Tėvas tvirtino, kad Vaikų teisių apsaugos tarnyba ir policija jam nieko nepagelbėjo, tik skyrė baudas. Tiesa, tiek vyras, tiek jo sūnus psichologų pagalbos atsisakė patys ir su tarnybomis nebendradarbiavo. Vogti vežto nepilnamečio tėvas sako, kad jam reikia pinigų, o ne psichologų.

„Pirmiausia reikia materialiai žmones paremti, o paskui tik galima kažką daryti. Juk mato, kas namuose. Už 100 eurų ar galima dviem pragyventi? Negalima. Aš tempiu kiek įmanydamas, bet vaikas mato, kad namuose nieko nėra, bardakas tik. Viskas griūva. Dėl to ir eina visi tie pacanai, kad materialinė padėtis prasta, o jie auga ir nori šį tą turėt. Tai dar gerai, kad nepradeda šaudyti ir pjauti, bet ateis ir tai. Ir baigsis tie figūravimai, kai gerkles vienas kitam prapjaus. Pirmoj eilėj reikia valdžią nuverst ir pastatyt normalią, tą mafiją Seimo išnaikint, o tada gal ir bus gyvenimas geresnis“, – dėstė į užsienį nusikalsti mažiausiai dukart išvežto paauglio tėvas.  

Kryptys pasikeitė

Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, per pastaruosius trejus metus Lietuvoje buvo pradėti tik aštuoni ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos vaikais. Trys iš jų pasiekė teismą.

Tačiau visuomenininkai pastebi, kad ministerijos duomenys visiškai neatspindi tikro problemos masto. 

Lietuvos „Carito“ pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programos vykdytojai pastebi, kad smarkai daugėja atvejų, kai paaugliai išnaudojami nusikaltimams užsienyje atlikti. 

2014 m. psichosocialinę, teisinę pagalbą „Caritas“ teikė šešiems tokiems nepilnamečiams, o 2015 m. jau penkiolikai. „Bet čia tik ledkalnio viršūnė“, – teigia Lietuvos „Carito“ pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programos vadovė Kristina Mišinienė.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė tikina, kad anksčiau daugiausia vaikų būdavo išvežama iš Tauragės apylinkių, o dabar iš Biržų ir Ariogalos. Anksčiau vaikai buvo vežami vogti į Norvegiją, Didžiąją Britaniją, o dabar daryti sunkesnių nusikaltimų – į Šveicariją, Belgiją, Austriją.

Anksčiau buvo vežami nebaudžiamo amžiaus vaikai – jaunesni nei 14 metų amžiaus, o dabar taikomasi į šešiolikmečius ir septyniolikmečius.

Vaikas tyli – tyrimo nebus

K.Mišinienė pastebi, kad bet koks ikiteisminis tyrimas dėl prekybos vaikais pirmiausia prasideda nuo potencialių nukentėjusiųjų identifikavimo, o jei vaikas tyli, nebus jokio tyrimo. 

„Bet kodėl gi mūsų vaikai tyli? Gal jie mumis nepasitiki, netiki, kad mes stipresni už juos išnaudojusią gaują, už jų „visagalius bosus“? Nežiūrint daugybės tarptautinių mokymų, pasirašytų konvencijų, mes vis dar laukiame, kad prekeivių žmonėmis aukos atitiktų mūsų susikurtus stereotipus – silpni, palūžę, prašantys mūsų pagalbos, prisimenantys visas datas, pavardes, telefonų numerius ir... labai labai dori.

Nusikaltimuose išnaudojami paaugliai, deja, mums piešia visai kitokį paveikslą. Bet ar nuo to jie mažiau aukos? Kita vertus – ar gali bendradarbiauti su teisėsauga ir socialiniais darbuotojais paauglys, kuris po apklausos paleidžiamas namo, į savo gimtą kaimą, kur jo jau laukia mašinomis sulėkę suaugę sėbrai: „Na, ką ten mentams pasakei?“. Vis dėlto tikiu, kad esame pajėgūs sukurti sistemą, kurioje šie nelaimingi vaikai bus apginti, o jų išnaudotojai – nubausti“, – sako pašnekovė.

Raseinių Vaiko teisių ir apsaugos tarnybos vedėja Regina Klevinskienė sako, kad Ariogalos atvejai greičiausiai susiję, nes ir vaikai, ir jų tėvai tarpusavyje bendrauja, vaikai mokėsi toje pačioje Kauno mokykloje nuotoliniu būdu.Tačiau policija sąsajų tarp trijų vežtų vaikų nenustatė. Pareigūnai pamėgino iš vaikų sužinoti apie juos išvežusius nusikaltėlius, tačiau nepavykus to padaryti, ikiteisminius tyrimus nutraukė. 

„Tikrai nebuvo įsigilinta, nei kas organizavo jų išvežimą, nei kas parūpino jiems dokumentus, nesiaiškinta, kokiu transportu jie išvyko, kokia tai gauja, kas juos įkurdino viešbučiuose, kas už juos ten mokėjo. Iš tikrųjų, kai nėra aiškumo, gimsta sąmokslo teorijos. Mes turime savo įtarimus, bet juos turi įrodyti teisėsauga. Deja, nė vienas atvejis nėra iki galo išaiškintas“, – apgailestavo ji. 

Moteris neabejoja, kad vaikai parodymų neduoda, nes bijo nusikaltėlių keršto. Tačiau jai klausimų kyla ir dėl pareigūnų kompetencijos aukas įtikinti kalbėti. 

„Aišku, kad jie nešneka. Nė vienas iš mūsų vaikų nebendradarbiavo su policija. Ar jie išvis supranta, kad yra aukos, aš nežinau. Tačiau akivaizdu, kad jie yra apgaunami, kad jais pasinaudojama. Manau, kad jie gauna instrukcijas, kaip elgtis nesėkmės atveju. Manau, kad yra ir šantažo, ir bauginimų. Teisėsauga turėtų mokėti išvynioti tokias istorijas“, – kalbėjo valdininkė. 

R.Klevinskienės teigimu, rajonų policininkai neturi patirties aiškinantis tarptautinius nusikaltimus, todėl geriausia būtų, jei tokiomis bylomis užsiimtų specializuoti teisėsaugininkai. 

„Tai nebėra pavieniai atvejai, todėl turėtų atsirasti valstybėje institucija, į kurios rankas patektų visi šie atvejai ir profesionalai turėtų vykdyti tyrimus. Nemanau, kad rajono policija yra pajėgi ištirti, jei ji net neturi galimybių išsiversti ateinančių pranešimų“, – tikino pašnekovė.

Savo ruožtu Vaiko teisių apsaugos tarnyba tegali pasirūpinti, kad vaikai gautų galimybę pasikalbėti su psichologu, tėvams rekomenduoti patikrinti jų sveikatą ir padrąsinti kalbėtis su pareigūnais. Paskui šeima būna stebima, apie įvykį pranešama ir mokymo įstaigai.

Auką nubaudžia dar kartą

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė sako, kad daugiausia abejonių kartais kyla dėl policijos ir vaikų teisių tarnybų bendradarbiavimo, nes institucijos turi bendradarbiauti, turi paskatinti vaikus atsiverti, o paskui padėti jiems skaudžią praeitį pamiršti.

„Vaiko teisių apsaugos skyriai turi giežtai ir tvirtai vertinti tolesnes vaiko galimybes gyventi toje šeimoje, ar šeima sugebės pasirūpinti ne tik jo išlaikymu, bet ypač saugumu ir artumu. Jei vaikai išvežami pakartotinai, tai greičiausiai reikia ir tėvų klausimą spręsti. Jei tėvai žino apie tai, kur jie važiuoja, jie turėtų būti baudžiami už vaiko pardavimą“, – mano kontrolierė. 
Be to, ji kritikuoja sprendimus, kai tokie vaikai patys pasiunčiami taisyti elgesio į socializacijos centrus. 

„Dažniausiai vaikai aukos keliauja į socializacijos centrus, nes jų elgesys būna netinkamas, būna visa virtinė problemų: jis nelanko mokyklos, būna nusikaltęs. Išeina taip, kad tokio sunkaus nusikaltimo auka būna nubaudžiama pati“, – sako E.Žiobienė. 

Anot jos, vaiką į socializacijos centrą siunčiantys teismai, vaiko teisių apsaugos skyriai ir savivaldybių administracijų direktoriai galvoja, kad ten vaikui bus suteikiamos psichologinės pagalbos paslaugos, tačiau taip atsitinka retai. 

„Ten tokio specializuoto psichologo, kuris dirbtų su nusikaltimų aukomis, nėra. Ten yra tik švietimo psichologas, kuris pripratęs dirbti su agresyviais vaikais, turinčiais elgesio problemų, bet tikrai ne aukos sindromu. Čia mūsų viena iš didžiausių problemų“, – sakė kontrolierė.

Kol kas, anot kontrolierės, pasitaiko, kad išvežtas nusikalsti vaikas laikomas ne auka, o nusikaltėliu. 

Taikosi į silpniausius

R.Klevinskienė tikino, kad visi iš Ariogalos į užsienį išvežti nusikalsti vaikai buvo iš rizikos šeimų, tačiau nė vienas jų tikrai nebadavo.

„Aš galvoju, kad jie jau nebeturi pasirinkimo. Gal jie prasiskolinę ir nebeturi išeičių. Žinoma, pirminis jaukas yra pinigai, tačiau nė vienas iš jų nebadavo, kad žūtbūt reikėtų važiuoti kažkur gauti pinigų pragyvenimui. Tai tikrai nebuvo tos šeimos, kur reikėtų spręsti dėl vaikų paėmimo“, – sakė ji.

Ji pabrėžė, kad tėvai šiais paaugliais tiesiog nepakankamai domėjosi, tikėdavo, kai vaikai pasakydavo, jog dvi savaites plauks baidarėmis Dubysa ar vyks pas gimines, bet per dvi savaites nė nesusiskambindavo. 

„Silpni ryšiai tarp vaikų ir tėvų daug lemia. Auklėjimas, akivaizdu, nebuvo tinkamas. Aš nežinau, ar galima nenujausti, kad su tavo vaiku kažkas negero vyksta. Nežinau, ar į tokias pinkles įkliūva rūpestingų tėvų vaikai“, – svarstė ji.

Kad paprastai į nusikaltėlių rankas pakliūva pažeidžiami vaikai, pastebi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas. Anot jo, dažniausiai į nusikaltėlių rankas patenka priklausomybių turintys paaugliai iš rizikos šeimų, iš mažesnių miestelių, kaimų. 

„Pasižiūrėjus giliau, matyti, kad tie vaikai neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik tapti auka. Be to, jie dažnai jau būna matę to juodo atspalvio savo gyvenime. Pavyzdžiui, vežamos merginos dažnai jau būna turėjusios prostitucijos patirties Lietuvoje, bet tai nereiškia, kad jas galima kaip daiktus vežti ir pardavinėti“, – atkreipia dėmesį teisėjas.

Liudininkų apsauga neteikiama 

Iki šiol liudininkų apsauga nebuvo pritaikyta nė vienam nusikalsti į užsienį išvežtam vaikui. Tačiau E.Žiobienė mano, kad situacija turėtų keistis, nes kai kurie vaikai patiria baisius grasinimus tiek patys, tiek yra gąsdinami, kad bus susidorota su jų artimaisiais.

„Gal tai nėra tik grasinimai? Čia labai realiai reikia vertinti situaciją“, – įsitikinusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė. 

R.Klevinskienė mano, kad vaikui ypač svarbu žinoti, kad pasakęs, kas jį skriaudė, jis bus apgyvendintas slaptai, kad jis bus saugus, o gal net, kad bus pakeista jo tapatybė. 

„Tačiau pirmiausia bent bylos turėtų pasiekti teismą“, – pažymi ji. 

Raseinių policija ir Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Egidijus Kerys 15min nepaaiškino, kodėl tyrimai dėl Ariogalos vaikų žlugo. 

Per pastaruosius trejus metus teismus Lietuvoje pasiekė tik trys bylos dėl prekybos nepilnamečiais. Teisėjas A.Gutauskas sako, kad viena to priežasčių – nepakankama prekybos žmonėmis aukų apsauga.  

„Tam tikra dalinė apsauga yra. Paprastai jiems iš tikrųjų grasinama. O ta apsauga sąlyginė. Kol tu policijos globoje ar socialinių darbuotojų, „Carito“ atstovų, tol saugus, o paskui nebe. Sakyčiau, kad čia mūsų valstybės silpna vieta, pas mus labiau orientuojamasi į nusikaltėlių paiešką“, – kalbėjo teisėjas. 

Kitose valstybėse aukai suteikiami laikini namai, su ja dirba psichologai, kurie įtikina duoti parodymus. 

Tačiau A.Gutauskas pripažįsta, kad aukos apsauga kainuoja brangiai, todėl kiekvienam išvežtam vaikui tapatybės nepakeisi. 

Kita vertus, teisėjas pastebi, kad pastaruoju metu situacija keičiasi ir teisėsaugininkai vis geriau suvokia, kad vien tai, jog nepilnametis buvo išvežtas, jau rodo, kad jis yra auka. 

„Pareigūnai jau išmokę vertinti prekybą žmonėmis taip, kaip reikalauja tarptautinė teisė ir mūsų įstatymai. Jie suvokia mechanizmus, kaip aukos laisvė yra pažeidžiama. Pastebiu tai ir bylose, kurias pats sprendžiu“, – sakė teisėjas. 

Anot jo, pokyčiai įvyko per pastaruosius dvejus metus.  Atsirado ir supratimas, ir tokiose bylose besispecializuojantys teisėsaugininkai, prokuratūra išleido rekomendacijas, kaip atpažinti prekybos žmonėmis aukas.  „Pats suvokimas visuomenėje, kad yra prekiaujama gyvais žmonėmis, taip pat atsirado“, – įsitikinęs teisėjas. 

Pasak jo, už prekybą žmonėmis pastaruoju metu nusikaltėliai baudžiami tik realiomis laisvės atėmimo bausmėmis, jiems skiriama 4–8 metai nelaisvės. 

„Tačiau jis vis tiek išeina ir pavojus aukai visuomet lieka. Liudytojų apsaugos įstatymas nebus pajėgus visko išspręsti. Visų neapsaugosi, visų neišveši, visų tapatybės nepakeisi, nes tai kainuoja didelius pinigus ir reikia fizinių išteklių. Turėtų būti kažkoks modelis, kaip aukas integruoti į visuomenę. Čia net ne teisėsaugos rūpestis, o visos visuomenės“, – mano A.Gutauskas. 

Teisėjas įsitikinęs, kad nusikaltėliai, užsiimantys prekyba žmonėmis, puikiai žino, kur rasti aukų, kur jas vežti, ir kam panaudoti. „Susikūręs visas tinklas tokių asmenų, nes rizikos čia nedaug, o pajamos yra milžiniškos“, – konstatavo teisėjas. 

 

 

Autorė Liepa Želnienė

Publikuota 2016 kovo 2d.http://15min.lt

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...