Anglijoje vogti kitų lietuvių verčiamo jaunuolio išpažintis: dabar jį gelbėja miestelis ("15min.lt , 2017-01-28)

Tomo (vardas pakeistas, – red. past.) bėdos prasidėjo dar vaikystėje. Paimtas iš tėvų, jis augo globos namuose, tačiau dėl psichikos ligos nuolat įsipainiodavo į problemas, todėl visi jo šalinosi. Kažkaip išaugo, tačiau vienišas, socialiai apleistas, tačiau vis dar trokštantis artimų ryšių. Deja, pasitikėjo ne tais žmonėmis.
 
Buvo mėtomas iš vietos į vietą
 
„Galvojau, kas būsiu. Norėjau filmavime dalyvauti, dailininku būti, bet susidarius gyvenimo sąlygoms neišėjo, kaip norėjau. Gyvenau su sese, broliu ir tėvais. Mama ir tėtis gėrė. Neturėjome, už ką valgyti ir gyventi, bet kaimynai padėdavo. Tėvai išeidavo, palikdavo mus vienus pačius, mes badavome. Kaimynas po kiek laiko paskambino į vaiko teises, jie visus mus paėmė iš tėvų, nuvežė į Telšius. Brolį ir sesę atidavė į šeimą, o aš augau vaikų namuose. Man buvo sunku vien dėl to, kad norėjau gyventi šeimoje, ir galvojau, kad gyvensiu, bet paaugęs supratau, kad taip nebus.
 
Pradėjau chuliganauti, susidėjau ne su „tokiais“ draugais. Vaikų namai išvežė į įstaigą – Švėkšnos specialiąją mokyklą, joje išgyvenau devynerius metus. Ten mokiausi, lankiau būrelius, dirbau, bet per pamokas nusikalsdavau, o mokytojai nusivesdavo į kambarį ir atidaužydavo. Paskui nuvesdavo į sesučių kabinetą, suleisdavo vaistų, uždarydavo į nusiraminimo kambarį. Ten pralaikydavo dvi valandas, o iš tiesų direktorės įsakymas buvo, kad gali ten pralaikyti savaitę, pusę savaitės. Buvau daužomas tiek suaugusių, tie vyresnių vaikų. Auklėtojai sakydavau, kad prie manęs lįsdavo, ji numodavo ranka, kad pats prisikabinau. Aš iš ten pradėjau bėgti“, – atsargiai mintis dėliojo Tomas. Vėliau jis buvo perduotas dėdės globai, bet ir ten nesijautė gerai. Dėdės šeimoje taip pat buvo girtaujama, alkoholiu buvo vaišinamas ir Tomas.
 
Grįžo pas žmogų, kuris jį bandė išprievartauti 
 
„Vasarą grįžo pusbroliai iš Anglijos, davė atsigerti alaus. Atvažiavo vaikų teisės, pamatė, kad esu girtas, atėmė mane iš dėdės, vėl nuvežė į vaikų namus. Kai tik man suėjo 18 metų, tą patį rytą mane nuvežė į profesinę technikos mokyklą mokytis vidaus apdailos. Ten turėjau mokytis trejus metus, bet irgi nesutariau, direktorė paprašė pasirašyti lapą, kad savo noru išeinu iš mokyklos. Grįžau į Telšius su draugu ir gyvenau pas jo kūminą. Kai man buvo aštuoneri metai, jis bandė mane išprievartauti. Tada mane irgi draugas pas jį atvedė ir paliko vieną. Vyras naudojo jėgą, aš šaukiau, rėkiau. Išgirdo kaimynė ir atėjo pažiūrėti, kas vyksta. Kai jis atrakino duris, aš pabėgau. Ryte nuėjau pas socialinę darbuotoją, pasakiau, kas atsitiko. Buvo teismas. Grįžau pas jį, nes kai išėjau iš profesinės, neturėjau nieko – nei pinigų, nei maisto, nei kur prisiglausti. Bijojau, bet pagalvojau, kad žmogus suprato, kad tai buvo klaida. Vėl sutikau tą draugą, jis vėl nuvedė pas tą patį žmogų, aš su juo vėl pradėjau bendrauti, galvojau, kad tai buvo klaida. Jis palaikė mane kelis mėnesius savo namuose, maitino. Vieną dieną pasakė, kad negali manęs ilgiau laikyti ir turi man darbą Anglijoje, todėl man nereikės gyventi gatvėje“, – toliau pasakojo jaunuolis.

Dirbdamas pasiklydo – namų ieškojo tris paras 
 
Anglijoje Tomas atsidūrė devynių kvadratų kambariuke, kuriame jie gyveno šešiese. Pats jaunuolis tikina, kad paprašęs geresnių sąlygų, buvo pašventintas diržu ir kumščiais. Tačiau anglų kalbos jis nemokėjo, vietovės nepažinojo, o išėjęs į darbą ir paso neberado – šeimininkas jį pasiėmė. Taigi nusprendė susitaikyti su padėtimi.
 
Darbas buvo paprastas – reikėjo per kelias valandas išmėtyti tūkstantį skrajučių į pašto dėžutes. Jomis buvo prašoma aukoti labdarai. Po savaitės būdavo surenkami palikti maišai su drabužiais ir daiktais. Tačiau neįgaliam vaikinui susiorientuoti svetimame mieste buvo sunkiai įkandama užduotis. Jis pasiklydo ir tris dienas klaidžiojo, kol surado prekybos centrą, nuo kurio žinojo kelią iki namų. Tačiau čia sutiko kitus lietuvius, kurie jam pasiūlė didesnį užmokestį.
 
 Po kelių mėnesių vagiant policijai prisidavė pats 
 
„Pažadėjo, kad per savaitę mažiausiai šimtą svarų uždirbsiu. O ką reikia daryti, sakė, šią naktį pamatysiu. Važiuodavome toli, reikėjo vogti iš labdaros konteinerių drabužius. Turėdavau įlįsti į konteinerį ir viską perkrauti į mašiną. Jei bent vienas žmogus pamatydavo, kad įlindai, tave paliks konteineryje, jie išvažiuos, po kokios valandos grįš ir toliau reikės krauti. Reikėdavo lįsti greitai, o jei lėčiau judėdavau, per prievartą sugrūsdavo. Man būdavo sunku ten įlįsti, plyšiai maži. Dirbdavome naktimis – apie septynias vakaro išvažiuodavo, šeštą ryto grįždavome.
 
Grįžai, pavalgei, atsigėrei, parūkei ir visą dieną turėdavai važiuoti vogti iš krautuvių. Reikėdavo vogti kompiuterių kietuosius diskus, nes už juos lombarde labai gerai moka. Tačiau po to pasakė, kad pinigų negausiu, kol skolas susimokėsiu. Jie už mane sumokėjo pirmam darbdaviui, kuris man apmokėjo kelionę į Angliją. Ir dar, pamanęs, kad aš specialiai pabėgau, atvažiavo ir sumušė mane. Man per petį buvo trūkęs kaulas, net alsuoti buvo sunku, bet negalėjau niekur kreiptis“, – pasakojo Tomas.
 
Pinigų jis negavo ir vėliau, nes vagišiai vis sugalvodavo jam naujų skolų. Taip praėjo keli mėnesiai. Vieną dieną, tik per sėkmingą atsitiktinumą jam pavyko pavogti iš jų savo pasą. Jis nulėkė į netoliese esantį „McDonald's“ ir paprašė iškviesti policiją.
 
„Pasakiau, kad pasiklydau, neturiu jokių pažįstamų. Mane pažadėjo nuvežti į Lietuvos ambasadą, bet aš kažkodėl papasakojau, kad buvau netekęs paso, buvau daužomas, kankinamas, be manęs ten dar keli yra. Pasakiau adresą, apibūdinau mašiną, kuria jie važinėja, kuo užsiima. Policija tą patį rytą nuvyko ir visus suėmė. Mane nuvežė į viešbutį, kad būčiau saugus. Vėliau mane išvežė į įstaigą, kur turėjau išbūti šešis mėnesius. Reikėjo duoti parodymus prieš tuos žmones. Buvo baisu, nes bijojau keršto“, – teigė jaunuolis.

Galiausiai jis buvo įsodintas į lėktuvą ir išsiųstas į Lietuvą.
Taip vėl, kaip stovi, atsidūrė Telšiuose. 
 
Padėtų gydymas ir gera valia 
 
Kaip pasakojo Telšių nakvynės namų socialinio darbo organizatorė Genovaitė Kuzminskienė, Tomas jiems puikiai žinomas: ne kartą yra čia apsistojęs, nes daugiau ir neturi, kur eiti. Nors psichikos negalią turintis vaikinas yra vaikščiojanti bėda, nes nuolat patenka į nemalonumus, bendruomenė nuo jo nenusisuko, o po skaudžios patirties užsienyje pagalbos jam reikėjo labiau nei bet kada.

„Bandėme visaip padėti. Pasiūlėme mokytis profesinėje mokykloje, kad įgytų specialybę, bet ten irgi turėjo problemų, todėl galiausiai vėl grįžo pas mus. Ir visos jo problemos – dėl psichikos ligos ir priklausomybės nuo alkoholio. Galvojome, gal išsiųsti dirbti į mišką, bet jis nesugebės dirbti, jei negers vaistų, jei negaus gydymo.
 
Nuvedėme jį į Psichikos sveikatos centrą, labai prašėme jį paguldyti į ligoninę, nes manome, kad jam būtinas gydymas ir svarbu, kad kas nors kontroliuotų, kad jis gertų vaistus. Tačiau jam išrašė vaistų ir skyrė tik dienos stacionarą – Tomas turi kasdien lankytis Psichikos sveikatos centre. Iš tiesų jam reikalinga nuolatinė priežiūra ir globa. Geriausia jam būtų gyventi pensionate, kur gautų šią priežiūrą ir mažiau įsipainiotų į bėdas, tačiau jis nenori. Kai vartoja vaistus, jis mąsto visai protingai, suvokia savo veiksmus, bet kai tik nustoja juos gerti, vėl nutrūksta. Mintys visiškai pasikeičia“, – svarstė G. Kuzminskienė.
 
Būtina nuolatinė globa
 
Taigi dabar jį globoja Nakvynės namų darbuotojai. Nepavykus sutarti su ligonine, jie aiškinosi galimybę išsiųsti jį gydytis į Reabilitacijos centrą, tačiau pastarieji nepriima žmonių su psichikos negalia.
 
„Savo pašalpą jis mums atiduoda, o mes einame su juo apsipirkti. Jo pasą pasaugoti paprašėme dėdės. Taip bandome apsaugoti jį nuo kreditų pasiėmimo. Taip, jis socialiai apleistas, kaip sako psichiatrai, bet visgi ir valgyti pats pasigamina, ir susitvarko. Bet būna, kad vakare išeina ir jau, nežinome, kur jis ir kas su juo nutiks“, – teigė pašnekovė.

Jos manymu, tokiems žmonėms turėtų būti skiriamas arba priverstinis gydymas, kad jie nekenktų sau ir aplinkai, arba nuolat jį prižiūrintis asmuo, savotiškas asmeninis vadybininkas. Kol to nėra, Tomui tenka pasikliauti Nakvynės namų darbuotojų gera valia.
 
„Nors jam reikia gydymo, mes galime suteikti tik socialinę pagalbą. Tai ir darome. Nakvynės namuose gyventi amžinai jis negali, tai laikinas būstas, todėl tariamės dėl jo apgyvendinimo su savarankiško gyvenimo namais – gal jie priimtų. Ten už paslaugas reikia mokėti, bet Tomu būtų pasirūpinta. Ten žmonės net ir pamaitinami“, – pasakojo G.Kuzminskienė.
 
Pažeidžiami žmonės tampa nusikaltėlių aukomis
 
„Šiandien yra visiškai aišku, jog prekeiviai žmonėmis taikosi į silpniausius mūsų bendruomenės narius, neretas kurių jau iki verbavimo patyrė dideles traumas ar sunkius išgyvenimus. Šio vaikino istorija atskleidžia niekaip neužgijusias, atvirkščiai, baisiai supūliavusias žaizdas po ilgų metų Švėkšnos mokykloje-internete.
 
Mes daug tokių vaikinų ir merginų sutinkame savo pagalbos programoje, jų pažeidžiamumas yra toks didelis, kad kartais suabejoji, ar gali jie savarankiškai funkcionuoti bendruomenėje, nepatraukdami nusikaltėlių, iškrypėlių dėmesio. Vaikiną išnaudojo daug žmonių, tačiau padėti jam puolė irgi nemažas būrys gimtojo miesto žmonių. Skauduliai niekur nedingsta, tačiau ištiesta pagalbos ranka kviečia – Nenusimink, kabinkis į gyvenimą, tau pasiseks!“ – svarstė „Lietuvos Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė.

Ragina nepraeiti pro šalį
 
 Viešosios įstaigos „Kitokie projektai“ partneris, bendruomenių atsparumo ekspertas Paulius Godvadas teigė, kad Tomo istorija paliečia labai įvairialypiai, tačiau esminis jo pažeidžiamumas – tai labai silpni, netgi galima teigti, jokių socialinių ryšių.

„Neturėdamas paprastų socialinių ryšių aplinkoje (tiek čia, Lietuvoje, tiek Anglijoje, vieta šiuo atveju ne tiek svarbi) žmogus tampa visiškai pažeidžiamas. Kaip tik todėl tikroji pagalba bendruomenine prasme – užmegzti ir išlaikyti ryšį. Domėtis, pažinti, kalbėti, išlaikyti kontaktą su socialiai pažeidžiamais žmonėmis yra labai svarbu. Noriu pabrėžti – atskirtis daro žalą ne tik joje atsidūrusiems žmonėms, bet mums visiems, mūsų bendruomenes padarydama trapiomis, susiskaldžiusiomis, be tarpusavio pasitikėjimo.
 
Kelionė į sutelktas bendruomenes Lietuvoje nors ir ilga (bendruomeniškumą turime atrasti iš naujo), bet paprasta – ji prasideda nuo kiekvieno žmogaus mažutės pastangos truputį daugiau pasidomėti, nepraeiti pro šalį, pasmalsauti, skirti kelias akimirkas, imtis nedidelės iniciatyvos. Tokie maži žingsniai ilgainiui ir sudaro kelionę į sutelktą ir solidarią bendruomenę, kurioje nėra normalu būti skurde, atstumtam, mušamam ar nematomam“, – įsitikinęs pašnekovas.
 
 
Autorius Inga Saukienė

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...