18-metį įtraukė žaibiškai plintanti lietuvių išnaudojimo forma ("bendraukime.lrytas.lt", 2015-08-16)

Kai šiandien Lietuvoje kalbame apie prekybą žmonėmis, dažniausiai galvojame apie nelaimingas sekso industrijos aukas, na, dar galbūt galime įsivaizduoti darbinį išnaudojimą. Tačiau nusikalstamas pasaulis nenuilstamai ieško naujų pasipelnymo nišų, kur minimalios investicijos duoda dešimteriopą pelną.
 
Žaibiškai plintanti savo tėvynainių išnaudojimo forma –  labai jaunų vyrų, neretai dar paauglių, verbavimas ir siuntimas vogti, plėšti, gabenti ir prekiauti narkotikais Vakarų Europoje. Jų daug, jie mobilūs, žiaurūs, negailestingi silpniesiems, kietai susaistyti „neskundimo“ pančiais.
 
Neretai patys nusikaltimų organizatoriai nedalyvauja tokiuose reiduose, jie trauko virvutes saugiai sėdėdami priešais kompiuterio ekraną ar „vierchaudami“ ant zonos gultų. Eiliniams kriminalistams šie vis atsinaujinantys voratinkliai yra sunkiai išpainiojami, tačiau geriau pasiruošę ir atkaklesni jų kolegos sistemingai tuos „dūšių gaudytojus“ persekioja ir pateikia jiems kaltinimus.
 
Kai policijos komisariate pirmą kartą susitikau su Viliumi, jo laikysena mažai kuo skyrėsi nuo panašaus likimo aštuoniolikamečių. „Aš nieko jums nesakysiu, aš ne skundikas, tuoj jums paskambins rimti žmonės, turėsit problemų“, – atkakliai tvirtino vaikinukas, nekeldamas akių nuo žemės.
 
Byloje buvo pakankami duomenų, įrodančių, ką jis veikė ne kartą vykdamas į Jungtinę Karalystę, Vokietiją. Tačiau ten taip pat buvo duomenys apie tai, kaip Vilius buvo savo“ boso mušamas, žalojamas, gaudomas, jėga ištempiamas iš menkučių savo slėptuvių pas draugus.
 
Šeimą vaikinas lyg ir turėjo, tačiau ar pavadinsi šeima niekada neišsiblaivančią motiną ir vis naujus jos sugyventinius? Kiekviename mieste galima rasti visoms vietos tarnyboms puikiai žinomų bendrabučių, socialinių būstų, kur tokios „šeimos“ gyvalioja tarsi už civilizacijos ribų.
 
Kai vaikinuką prie namų užkalbino kažko lūkuriuojantis nepažįstamasis ir pasiūlė: „Šen bei ten palėkti, yra reikalas, dideli pinigai“, Vilius iš karto pasijuto labai dėkingas, jis iki pat Vokietijos sienos nedrįso reikšti nė mažiausios abejonės dėl naujų draugų kėslų. „Tu kietas bičas, ar ne?“ – šie nuolat plojo jam per petį.
 
Į ką įsivėlė, vaikinas netruko suprasti, kai jaunutis jo porininkas viename iš parinktų prekybos centrų nesurinko nurodytos prekių normos ir vakare bosas jį viešai auklėjo. „Viliau, padaryk jį, Viliau, jis tavo merga!“ – kaip kokius šunis pjudė ratu sustoję vyrai. Vėliau abu vaikinus sumušė, ir taip pradėjo suktis karštligiška vagysčių, muštynių, bėgimo nuo policijos, slapstymosi nuo gaujos, bastymosi po svetimas šalis karuselė.
 
Per Viliaus ir jo bendrų rankas perėjo daugybė maišų su prabangiomis elektronikos, aprangos, kosmetikos prekėmis, tačiau pats vaikinas nuolat badavo, kišenėje tebuvo vienas kitas pinigėlis.
 
Šią apgailėtiną egzistenciją nutraukė anglų policijos pasala, jiems surengta viename didmiesčio parke, kur po dienos „darbų“ gauja rinkosi pailsėti.
 
Vėliau Vilius pripažins, jog nesąmoningai šios dienos labai laukė. Deja, anglai sulaikė tik pačius nesvarbiausius gaujos narius, kurie laikui bėgant vis labiau laukėjo ir degradavo. Juos parsiuntė atgal į Lietuvą, Vilių čia pasitiko kriminalistai.
 
Su vaikinu kalbamės tyrėjo kabinete. Jis atkakliai kratosi mūsų programos siūlomos pagalbos, jam nieko nereikia. Čia visi papirkti, „bosas turi pažinčių aukštuose sluoksniuose, kaip kitaip jam taip sektųsi?“. Nors man asmeniškai atrodo, kad boso gerovės laikai jau eina į pabaigą, suprantu, jog Vilius pats turi pasirinkti, kokiu keliu jam toliau eiti.
 
Jo apsisprendimas labai svarbus, nes net geriausiai dirbanti policija ar socialiniai darbuotojai nesugebės jo visiškai apsaugoti nuo vienokio ar kitokio buvusių sėbrų ir jų advokatų poveikio. Pasirinkęs liudyti prieš juos, jis užsitrauks šių padugnių paklaikusį pyktį, jie jo ieškos ir tikriausiai vieną dieną jų pasiuntinys išdygs vaikino kelyje. Viliui teks nesutrikti ir duoti atkirtį.
 
Tačiau šis pasirinkimas gali tapti ir naujo gyvenimo pradžia. Laisvo, įdomaus, kupino galimybių jaunuoliui tapti suaugusiu vyru, įgyti profesiją, sutikti mylimą žmogų, sukurti namus. Rinktis Viliui.
 
Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
 
Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. 
 
Vaida Gailiutė
 
Publikuota 2015 m. rugpjūčio 16 d. http://www.bendraukime.lrytas.lt
 

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE JAV ambasados iniciatyvos Lietuvoje prieš prekybą žmonėmis
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...